Brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose

Kariamas buvo kažkoks jaunas rusas už pasikęsinimą pabėgti ir apiplėšti gyventojus. Raguvoje man tokio žmogaus neteko matyti. Jie jau pirmiau buvo atskirti nuo savo motinų, o dabar daugelis turėjo skirtis ir su tėvais.

Ju o d u žvelgia vienas kitam į akis. Mylimieji, susieti nuostabaus potyrio, apie kurį nenutuokia niekas kitas pasaulyje. Halas išvažiavo. Ji tematė tik tris į ją atgręžtus veidus - du kupinus gailesčio ir bejausmį Keidžo. Už­ kliuvusi už kėdės vos nesuklupo, stumtelėjo ją į šalį ir išvirto pro užpakalines duris. Kiemas buvo tuščias. Gatvėje - nė vieno automobilio.

Tiesa žeidė sk au d žiau už antausį. Dženę ėmė pykinti. Ji 33 tenorėjo griūti ir daužyti žemę kumščiais. Gerklėje spurdėjo gniaužiamas klyksmas. Ji pajuto, kad skęsta neviltyje.

O ko tikėjosi? Halas niekada atvirai nereiškė savo jausmų. Tik dabar, dienos šviesoje, suprato, kad viską pati išgalvojo. Jis nežadėjo likti. Sutvirtino jųdviejų meilę fiziškai - juk pati to prašė.

Neverta tikėtis ko nors daugiau. Be to, tai taip būdinga Halui - apsaugojo Dženę nuo žeminimosi ir m aldavim ų likti. Jis tikrai būtų norėjęs išvengti tokios scenos abiejų labui.

Kodėl tada ji jaučiasi brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose Atstumta ir palikta.

Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške. Masinis naikinimas - KLIP

Velniškai įsiutusi. Kaip Halas drįso šitaip ją palikti? O ji dar apgailestavo, kad negali pabusti jo glėbyje? Dženė atsistojo ant suskilusio šaligatvio ir nužvelgė tuščią gatvę. Kaip Halas galėjo imti ir išvažiuoti, nė neatsisveikinęs? Ar ji tiek jam terūpi? Jei mylėtų Akimirką galvoje šėlstančios mintys liovėsi suktis. Ar Halas ją myli? Tikrai myli? O ar ji myli taip, kaip turėtų?

Gal Keidžas sakė tiesą? Gal juodu su Halu užmezgė santykius tik dėl to, kad visi to tikėjosi? Šie santykiai patogūs Dženei ir saugūs Halui, nes jis gali visą laiką skirti dvasininko pareigoms. Kokia niūri mintis. Dženė pasistengė nustum ti ją į šalį.

Kodėl negali džiaugtis laime, kurią patyrė meilės naktį? Tačiau jos nesiliovė kankinti dviprasmiškos mintys. Jos įkyriai šmėkščiojo ir nesileido užgniaužiamos. Dženė suprato, kad iki Halui grįžtant turės gerai pagalvoti. Būtų itin neprotinga žengti prie altoriaus kamuojamai abejonių. Šitoks šaukimo būdas yra taipogi dalis tironijos. Mat jeigu iš karto šauktų reikiamą žmogų, tai nusigąstų tik šaukiamasis, bet kuomet pasako tiktai pavardės inicialą, šiurpas nukrečia visus, kurių pavardės prasideda ta raide.

Pavakary kamera klaupdavosi melstis. Du žmonės pakaitomis pusbalsiu kalbėdavo poterius ir rožančių, o visa kamera pašnibždomis juos sekdavo. Melstis nedrausdavo, bet pašiepimų ir pasityčiojimų užtekdavo.

Kartą maldos metu iš tardymo į kamerą grįžo sumuštas žmogus, kilęs tylenol pm svorio kritimas Rokiškio. Blausiomis akimis peržvelgė suklupusius ir tarė: - Nei čia melskimės, nei čia ką nors. Matote, jog Dievas su visais šventaisiais į velnių pusę perėjo. Dabar iš velnio gal greičiau malonės išprašysi negu iš dangaus.

Nutrūko poteriai, prasidėjo diskusijos apie Dievo malonę, Jo buvimą ir kitokiais religiniais klausimais. Kiekvienoje kameroje brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose vienas arba du šnipai, per kuriuos tardytojai žinodavo, kas kameroje šnekama, kas su kuo bendrauja, kaip kas elgiasi.

Šnipus parinkdavo iš kalinių arba į kamerą įleisdavo specialų šnipą. Kad ir kaip gudriai šnipai dangstydavosi, kaliniai lengvai juos demaskuodavo. Vargas atpažintam šnipui. Jam tekdavo išklausyti šimtus įvairiausių replikų. Niekas nenorėdavo šalia jo gulėti. Vargšui tekdavo miegoti prie parašės. Išaiškintas šnipas būdavo keliamas į kitą kamerą. Apie šnipus kaliniai Morzės telegrafu pranešdavo kitoms kameroms.

Kalėjimo administracijos branduolys sudarytas iš čekistų. Viršūnė -kalėjimo viršininkas. Toliau sekė jo padėjėjas, režimo viršininkas, operatyvinis įgaliotinis, gydytojas, felčeriai, sargybos viršininkas, korpusų vyresnieji, keliolika šunų ir visas būrys prižiūrėtojų.

Be to, buvo daug raštinės darbuotojų. Kalėjimo viršininko laipsnis priklausė nuo kalėjimo didumo - jo korpusų skaičiaus. Panevėžio kalėjimas buvo dviejų korpusų. Jo viršininkas - kapitonas.

Sako, Maskvos ir Leningrado kalėjimų viršininkai - generolai. Panevėžio kalėjimo viršininkas ir skyrių viršininkai buvo rusai, o korpusų vyresnieji ir prižiūrėtojai - rusų ir lietuvių mišinys. Tarp jų maža padorių žmonių. Didesnė dalis - tikri visuomenės atmatos. Tai žmonės, nusigyvenę iki visiško dvasinio skurdo.

Žiūrint į lietuvius, apsirengusius rusiška uniforma, gaila būdavo, kad tokie padarai gimė mūsų žemėje. Jie niekina savo tautą, niekina savuosius, todėl baisesni už atėjūnus.

Jie mano, kad būsime laimingi, kai subolševikėsime, kai siela būsime panašūs į rusus. Jie brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose, kad tuomet iš mūsų nieko nebeliks. Jie nežino, jog kiekvienas okupantas stengiasi okupuotuosius supanašinti į save -asimiliuoti. Jie neišmano, kad asimiliacija mūsų tautai, o ypač Vilniaus ir Klaipėdos kraštams bei Rytprūsiams pridarė didžiausių nuostolių.

Jie tikro lietuviško gyvenimo džiaugsmą išmainė į svetimą, tolimą, šaltą ir tuščią raudoną miražą. Kai mane iš tardymo sumuštą į kamerą grąžino, visi manėme, kad jeigu iš karto į karcerį nepatupdė, brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose ir nebesodins.

Žadėjo, pagąsdino, ir baigta. Bet rytą po pusryčių atėjo korpuso vyresnysis ir liepė pasiruošti dešimčiai dienų į karcerį. Liepė palikti drabužius, visą maistą ir apsivilkti tik švarku. Kitame name, kur anksčiau buvo kalėjimo dirbtuvės, viename kambaryje įtaisytas karceris.

Cementinės grindys, jokio baldo. Prie durų -parašė. Du langai uždengti medinėmis dėžėmis, kad nematytum, kas dedasi kieme. Naktį miegosi ant grindų. Valgyti gausi gramų duonos ir šalto vandens. Reikia prisipažinti, kad nereikėtų čia vargti, - pasakė korpuso vyresnysis ir išėjo. Buvo rugsėjis. Drungnas oras kvepėjo rudeniu. Karceryje drėgna ir vėsu kaip rūsyje. Tokiu metu mūro patalpose šalčiau kaip ore.

Ratu vaikščiojau, kad nesušalčiau. Pavargęs prisėdau pailsėti, bet prižiūrėtojas įspėjo, kad nesėdėčiau. Jis, žinoma, galėtų "nematyti" arba švelniau perspėti, bet jis bolševikas, ir jam malonu, kad aš kenčiu. Keikdamas vadina fašistu, nors nei jis manęs, nei aš jo nepažįstu. Kažkada teko skaityti antikomunistinę brošiūrą, rodos, "Interviu pas Leniną" ar kaip kitaip pavadintą. Ką jūs darysite, kad absoliuti dauguma paklustų tokiai mažumai? Aš visus savo valstybės piliečius padarysiu vergais ir iš jų išrinksiu paklusnesnius kitiems vergams prižiūrėti.

Ir nebus geresnio prižiūrėtojo už vergą, parinktą iš pačių vergų. Saulė užgeso, ir langų stiklai pasidarė žydros spalvos. Aš pavargęs stovėjau prie sienos. Skaudėjo kojos ir galva. Kai po kiek laiko vėl pakėliau galvą, juodi langų virbalai kaip supintos lazdos dengė tamsumą. Už jų dar juodesne mase atsimušė medinės langų dėžės. Baigė temti. Prižiūrėtojas uždegė šviesą.

Koridorium nešiojo į kameras vakarienę. Man nedavė, nes per pusryčius suvalgiau savo davinį. Paskelbus "otbojų", susiriečiau ant cementinių grindų kaip šuva ant skiedryno, švarku susisukau galvą ir užmigau. Rakinamų durų žvangėjimas prižadino, ir aš drebėdamas pašokau. Įėjo korpuso vyresnysis - lietuvis Gramošius ir prižiūrėtoja moteris rusė. Jie atnešė kareivišką katiliuką garuojančios tirštos riebios sriubos -kopūstų ir skustų bulvių mišinio.

Davė riekę duonos ir porą suteptinių su sviestu ir dešra. Išsrėbiau sriubą, duona užsikąsdamas, o suteptinius ir kiaušinį pasidėjau kitai dienai.

Pavalgius ir šaltis nustojo krėsti. Geriems žmonėms didžiausio dėkingumo kupina širdimi vėl atsiguliau, bet užmigti negalėjau, nes nuo tokio guolio skaudėjo šonus, galvoje pynėsi visokiausios mintys. Kitą rytą į karcerį atvarė tris rusus - vieną karininką ir du kareivius, išplėšusius banką ar kino teatro salę. Su jais buvo geriau, nes jie visiškai nepaisė prižiūrėtojo pastabų. Susėdo ant grindų ir balsu šnekėjosi, pasakodami įvairiausius nuotykius.

Jautėsi kaip namie, nes. Atsisėdau ir aš. Visi trys rusai buvo vienmarškiniai ir vakare ėmė drebėti. Vienas atėmė iš manęs liemenę. Užsinorėjo rūkyti, bet niekas neturėjo degtukų. Išlaužė lango rėmą, iš kepurės išpešė žiupsnį vatos, susuko į rutulėlį ir ėmė anl grindų rėmu vatą kočioti, trinti.

Įkaitusi vata brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose rūkti. Urvinio žmogaus priemonėmis išgavę ugnies, užsirūkė. Taip daro visi kaliniai. Jei nėra medžio, vatą trina bato padu. Po dešimties dienų grįžęs į kamerą, didesnę pusę žmonių radau išvežtą. Į jų vietą radau atgabenta naujų iš Rokiškio ir Biržų apskričių. Vieną rokiškėną vyrai nešiojo, nes jam buvo peršauta koja. Jis buvo miškinis. Miške juos apsupo rusai. Dalis miškinių prasiveržę pabėgo, trejetą nušovė, o šį sužeistą atvežė ir įmetė į kalėjimą.

Nei vaistų, nei tvarsčių nedavė, joks gydytojas neateidavo jo pasižiūrėti. Banditas, fašistas - tegul dvesia. Kameros draugai vandeniu plovė pūliuojančią žaizdą, plėšė marškinius ir perrišinėjo.

Mano lūpos sugijo, tik pečiai, nugara ir šlaunys buvo geltonomis dėmėmis dėmėti. Įkėlę kojas į Lietuvą, bolševikai nedelsdami ūkininkus apkrovė pyliavomis.

Kai pavasarį aruodai ištuštėjo ir grūdų tiktai sėklai beliko, vėl uždėjo naujas pyliavas, kokias ir rudenį būtų buvę sunku atiduoti. Dėl pyliavų daug ūkininkų pateko į kalėjimus. Pyliavos - bolševikinių racionalizatorių išradimas, kaip priversti ūkininkus atsisakyti nuosavybės ir prašytis, kad priimtų į kolchozus.

Pyliavos taipogi puikus pretekstas žmogų įkišti į kalėjimą ir paskui išvežti į Rusiją nemokamiems darbams. Sovietų sąjunga taip sutvarkyta, jog užtenka "šlovingai" ir "mylimai" komunistų partijai pagalvoti, ir piliečiai, jos įkvėpti", su "didžiausiu patriotizmu, savanoriškai prašosi" priimami į kolchozus, "savanoriškai perka" paskolos lakštus, su "didžiausiu džiaugsmu" vyksta į Kazachstano plėšinius, "savanoriškai", "patriotizmo" apsėsti, veža grūdus.

Stalino "čistkos" metu buvo teisiami įžymūs čekoslovakų komunistai. Teisiamieji prisipažino tokius nusikaltimus, kokių nebuvo padarę. Vieno teisiamojo sūnus "prašė", kad jo tėvui skirtų mirties bausmę. Dabar pats darbymetis, o aš kalėjime sėdžiu. Žmona su brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose mažų vaikų, ką ji padarys? Iš to sėdėjimo ir valdžiai, ir mano šeimai - gryniausi nuostoliai.

Būtų bent palaukę, kol nupjausiu ir prikulsiu javų, o dabar Mūsų toks gyvenimas, toks likimas: kas eina, tas mina, kas nori, tas ima.

Taip aimanavo ūkininkai, netekę laisvės, kad neįstengė Kremliaus kiauro maišo pripilti. Kaltinamus baudžiamojo kodekso 58 straipsniu bolševikai ko ne visus įtarė esančius LLA nariais.

Jie nujautė ir žinojo, kad yra tokia organizacija, bet negalėjo siūlo galo nutverti. Per strebus ir komunistuojančius čekistai rinko žinias apie kiekvieną žmogų. Suimtuosius kankino, kad pasakytų, kas yra tos organizacijos nariai. Vieną troškūnietį ūkininką kasnakt ylomis badė, kad prisipažintų, kokiu reikalu pas jį lankydavosi žmonės.

Tas ūkininkas laikė veislinį eržilą. Čekistai įtarė, kad eržilas esąs tiktai priemonė nusikaltimui pridengti. Visi, kas vedė kumeles pas eržilą, buvo įtarti LLA nariais, o eržilo savininkas - tos organizacijos organizatoriumi.

Iš ilgamečio prityrimo čekistai žinojo, jog be kruvino teroro žmonių laisvės troškulio nenutildysi. Ir visur, kur tik įkelia kojas, pirmiausia siekia sukelti krašte nerimą, sujaukti ramybę ir toje maišatyje siekti tamsių tikslų. Jaukimo taktika buvo vartojama ir kalėjime.

Kartą arba du kartus per savaitę iš kalėjimo išveždavo po kelis šimtus žmonių. Veždavo nuteistuosius ir tuos, kuriems negalėjo kaltės prisiūti, bet žinojo, kad tokie žmonės nepritaria komunistams. Veždavo, bet žmonių skaičius kalėjime nemažėjo. Iš milicijos ir čekistų urvų kalėjimas kas dieną prisipildydavo naujomis aukomis. Nauji žmonės kalėjime būdavo brangūs svečiai, nes jie atnešdavo šviežių žinių. Kaliniui žinios yra jo ateities ramstis, reikalingas ne mažiau kaip maistas, kaip oras ir vanduo.

Nežiūrint čekistų pastangų kalinius taip išmaišyti, taip sugrupuoti ir izoliuoti, kad jie nežinotų, kas brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose išoriniame pasaulyje, kaliniai vis dėlto nemaža žinodavo. Žinodavo, kas kokioje kameroje sėdi, kas kiek nuteistas, kokie šnipai kamerose, žinodavo svarbesniąsias politines naujienas.

Žinios į kalėjimą patekdavo įvairiais kanalais - su siuntiniais, per naujai atvarytus, per prižiūrėtojus. Pasitaikydavo, kad koks drąsuolis taiklia ranka iš miesto sodo įmesdavo į kalėjimo kiemą susuktą raštelį ir jis patekdavo kaliniams. Iš kameros į kamerą žinios būdavo perduodamos telegrafu.

Reikėjo tik mokėti Moržės abėcėlę. Telegrafas kalėjime veikdavo dieną ir naktį. Įlindęs kur į kampą, kad prižiūrėtojas pro skylę nematytų, telegrafistas, pridėjęs puodelį prie sienos ir prie jo priglaudęs ausį, kaldavo pagaliuku sieną.

Kitoje kameroje toks pat telegrafistas, išgirdęs kalant, kartodavo tą patį. Ir taip užsimegzdavo ryšys.

Garsas mūro siena labai gerai girdimas net iš trečio aukšto. Aktingiausi žinių rinkėjai ir skleidėjai buvo mūsų energingas ir patriotiškai nusiteikęs jaunimas, ypač moksleiviai. Kameroje jų būdavo po kelis. Jaunimas - kalėjimo lietuviška siela, gyvybė ir energija.

Linksma, optimistiška nuotaika, gražiu patriotizmu jie užkrėsdavo abejingus ir paniurusius senius.

Grąžintas iš karcerio į kamerą, dieną ir naktį galvodavau, kada vėl pašauks tardyti. Slinko dienos, savaitės, bet manęs niekas nejudino. Iš kalėjimo išgabeno keletą etapų į Rusiją. Išvežė draugą Jurgį Karosą ir daug kitų pažįstamų. Dauguma - nebaigti tardyti.

Trečios savaitės pradžioje liepė pasiimti daiktus. Maniau, kad išveš į Rusiją. Nuvedė į antrą aukštą ir įleido į kamerą, kur buvo patalpinti ištardyti ir laukiantieji teismo arba etapo. Kamera tokio didumo kaip skirstomoji, bet žmonių daug mažiau. Visi tilpome gultuose ir ant grindų. Po narais lindėti niekam nereikėjo. Čia žmonės keitėsi kas dieną. Vienus šaukdavo į teismą, kitus iškeldavo į etapines kameras, o iš pereinamosios ir daboklių atvarydavo naujų ištardytų žmonių.

Čia buvo sugautų miškinių, ūkininkų už miškiniams paramos teikimą, darbininkų, buvusių komjaunuolių ir komunistų, kaltinamų komjaunimo ir partijos išdavimu. Jų laukė ilga ir sunki bausmė. Praėjusių tardymo kančias kai kurių žmonių kūnuose buvo likusios pasekmės: šeduviškio Šidlausko randuota galva nuo revolverio rankenos smūgių, ūkininkui Arimavičiui elektros laidais sukapoti pečiai, kitiems išdaužyti dantys, sužalotos lūpos ir t.

Buvo vienas vokietis Vilčis, pasprukęs iš apsupto katilo ties Liepoja. Jis sakėsi esąs Leipcigo viešbučio savininkas. Moteriškai apsirengęs per miškus brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose slinko į Vokietiją.

Netoli Panevėžio jį sučiupo. Kaltinamas buržuaziniu nacionalistu. Žodžiu, kameroje buvo visokio amžiaus, visokio verslo žmonių.

Kartą iš karcerio atvarė žmogų, kilusį nuo Pasvalio. Karceryje išbuvęs tris savaites. Tardomas neprisipažinęs, todėl čekistai paguldę jį ant grindų, atsegioję drapanas ir ant pliko pilvo užpylę žarijų. Skausmo ir siaubo pagautas šokęs, ir žarijos subyrėjusios į kelnes. Apdegęs pilvas ir kojos. Kol pranyko pūslės ir apgijo žaizdos, jį laikė kameroje. Toje kameroje išbuvau iki spalių 11 dienos. Lieknėjimas 3 diena kaltinamasis aktas buvo paskelbtas ir daugiau nebetardė, laukiau teismo.

Nuvedė prie kalėjimo vartų. Iš raštinės išėjo Morevas ir dar vienas čekistas. Už vartų burzgė automobilis. Mašinoje šalia manęs iš vienos pusės atsisėdo Morevas, iš kitos - antras čekistas Morevas rankoje laikė pundą popierių.

Už Respublikos gatvės mašina pasuko į Vasario 16 gatvę. Pravažiavome saugumo namus ir sustojome prie buvusio Panevėžio burmistro Chodakausko rūmų. Erdviame, kilimais išklotame kambaryje už. Ant stalo 4 telefonai.

Pasakyk, Antanaiti, ar keturių mėnesių užtenka kaltei prisipažinti, ar neužtenka? Pasakyk, kokiai slaptai organizacijai priklausei? Pasikėlęs nuo stalo pulkininkas milžinišku kumščiu smogė man į sprandą, net akyse sužaibavo. Paėmęs už apykaklės, pastatė, ir abu su Morevu ėmė kumščiais mušti. Man nebaigus sakinio, pulkininkas čiupo, partrenkė ant grindų, Morevui liepė sėsti ant sprando, o pats kirto ir kirto bizūnu Mėginau pasikelti, bet tuojau vėl parkritau.

Išpylė prakaitas, ir aš kaip drugio krečiamas ėmiau drebėti. Tiesiog negali prarasti kūno riebalų pašoko, padavė stiklą vandens. Paspaudė skambutį, ir įėjo kariškai apsitaisiusi moteris. Atnešė tabletę. Nurijau, bet geriau nepasidarė - ėmiau vemti. Moteris vėl skubiai išbėgo ir po kiek laiko grįžo su švirkštu. Kol ji mane gaivino, pulkininkas su Morevu kažką patyliais šnibždėjosi.

Paskui priėjo prie manęs ir sako: - Klausyk, Antanaiti, esi mokytojas ir leidiesi tokias žeminančias priemones vartoti. Juk ne gyvulys esi. Šitaip su žmogumi elgtis ir man garbės nedaro, bet kada pats taip nachališkai meluoji ir užsispyręs giniesi, mums kitos išeities nebėra.

Visi tavo draugai prisipažino, tik tu vienas spiriesi. Jei netiki, eime, parodysiu. Nuvedė į kambarį. Žiūriu ir savo akimis netikiu brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose kambaryje sėdi gydytojas Vladas Rumbauskas. Visi suimti. Aš visiškai apstulbau. Šeimos nelaimė visu baisumu atsistojo prieš akis. Kur dėsis vaikai? Nelaimė buvo tokia didelė, tokia skaudi. Kai grįžome į kabinetą, Morevas šypsojos pergalės brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose. Jis stengėsi būti santūrus ir rimtas, bet sunku jam nesišypsoti, kuomet džiaugsmas nebetelpa krūtinėje.

Ir tau, ir mums reikia pailsėti, - tęsė pulkininkas. Jau brėško, kai Morevas iš Chodakausko rūmų nuvarė mane į saugumo daboklę. Mažutėje kameroje ant cementinių grindų susirietę ir susispaudę gulėjo keletas žmonių. Man įėjus, jie pasikėlė, darydami taką praeiti.

Oras drėgnas, tvankus, primiegotas. Pasienyje siaurutis suoliukas, ant kurio pečius surėmę, sėdėdami snaudė du vyrai - kunigas Rakickas ir gimnazijos mokytojas Strabulis.

Ant grindų gulėjo miesto darbininkai ir kaimo žmonės. Jaučiau pakilusią temperatūrą. Išpurtęs mano veidas, sutinęs sprandas ir mėlyni pečiai padarė nekokį įspūdį. Žvėrys, ne žmonės. Besikalbant patekėjo saulė, artinosi metas keltis. Po ruošos vėl uždarė kameroje.

Atėjo sunkiausios valandos. Nuo skausmo ir karščio galva degte degė, burna išdžiūvo, o gulėti - negalima. Neseniai suimti žmonės pasakojo apie baisius įvykius kaimuose ir miškuose. Mieste prie senos bažnyčios, aikštėje dvi paras išgulėjo pablokšti šeši miškinių lavonai. Prie Vadoklių pagautą miškinį gyvą už kojų pririšo prie sunkvežimio ir žeme vilko į Panevėžį. Nudrisko visi drabužiai, sutrupėjo galva, išsidrabstė smegenys.

Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške. Masinis naikinimas

Rankų ir nugaros pliki penkių dienų pertrauka dėl riebalų nuostolių belikę. Tokio žmogaus išniekinimo, tokio pasityčiojimo iš mirusio ir pasakų baisybėse nerasi. Krekenavoje apie 20 lavonų gal ir dabar aikštėje tebedrybso. Susirėmimuose su miškiniais rusų žūstą daugiau. Vienas ūkininkas sakėsi matęs, kaip nuo Krekenavos prašvilpęs sunkvežimis, prikrautas rusų lavonų.

Kuomet Pogužinskas Smilgiuose plaktuku išžudė žydų šeimą, apie tai visi laikraščiai rašė ir žmonių šnekoms nebuvo galo. Dabar nėra dienos, kad nebūtų žudynių, ir visi tyli, kaip niekur nieko nebuvę. Kodėl pirmiau nebuvo tokių skerdynių?

Ir lietuviai, ir žydai, ir rusai - visi gyvenome, visi išsitekome. Bet kai aisiais užėjo "išvaduotojai", taip ir prasidėjo areštai, trėmimai, šaudymai. Atėjo vokiečiai, kilo revanšinės skerdynės. Dabar vėl sugrįžo, vėl atsiskaitymai. Taip giltinės šešėlis ir slankioja krauju rasota Lietuvos žeme. Žiaurūs žmonės! Miškuose žmonės bijo rusų, bijo strebų. Strebai bijo miškinių.

Kuomet žmogus visko bijo, jis nieko nebepaiso ir griebiasi kraštutinių priemonių gyvybei apsaugoti. Iš didelio bailumo žmogus pasidaro drąsus. Taip esti kare, taip yra dabar Lietuvoje. Galima buvo jausti, kad ateina nauji bandymai. Ženklai jau rodėsi rytuose ir pačiame Stutthofe. Reikėjo tik juos stebėti. Mūsų viešpačiai kažkam nerviškai ruošėsi. Jau ankstyvą pavasarį atokiau nuo mūsų stovyklos, rytų pusėje, ėmė statydinti naujus mažesnius barakus, kuriuos apjuosė ne tik vielų tvora, bet ir aukšta mūro siena.

Kaliniai spėjo, kad tai bus nauja ypatinga stovykla — sonderlageris. Netrukus pradėjo gebenti dideles lentų kauges ir kloti jas krūvomis mūsų stovyklos pašonėje, šiaurės pusėj.

Iš jų dygo dar nauji barakai, didesni nei mūsų. Sonderlageris ir šie aukšti barakai visai užtvėrė mums erdvę. Nebegalėjai matyti brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose to smilčių ploto, kuris driekėsi už mūsų stovyklos vielų. Kai jie buvo baigti, pasirodė, kad tarnaus Focke - Wolfo lėktuvų dirbtuvėms. Į priešingą pusę, netoli mūsų išėjimo vartų, kilo į viršų milžiniškas mūrinis namas — nauja kalinių virtuvė ir sandėliai. Prie jų buvo valoma, lyginama ir grindžiama didžiulė aikštė bendram kalinių patikrinimui.

Už šios aikštės buvo statomas siauresnis ilgas mūro trobesys — busimoji utėlinė nuutėlinimo įstaiga. Prie senosios stovyklos statė keleriopai didesnį krematoriumą ir rengėsi dar statyti naują ligoninę. Stutthofas buvo artimiausia rytų Vokietijos stovykla. Atrodė, kad vokiečiai ruošiasi iš rytų trauktis ir čia sugabenti mases naujų įkaitų ir nepatikimųjų. Jiems apgyvendinti ir naikinti, ne kam kitam, ir buvo skubiai rengiami tie nauji pastatai.

Lietuvos rinktinė už vielų Apie šį karinį Lietuvos vienetą tiksliau sužinojome tik vėliau. Rytų frontui lūžtant lietuviai buvo išgavę iš vokiečių leidimą organizuoti savo karinius dalinius Lietuvai ginti.

Vokiečiai net davė žodį, kad sudaryta Lietuvos Rinktinė nebus panaudota už jos sienų, atsieit, rytų fronte. Lietuvos jaunimas dėl to stojo į ją su dideliu entuziazmu ir Rinktinė nepaprastai greit augo. Vokiečius apėmė apmaudas prisiminus, kaip visos jų pastangos įtraukti lietuvius į savo dalinius ligi šiol nuėjo niekais. Vokiečiai pakeitė savo žodį ir pareikalavo, kad Lietuvos Rinktinė paklustų SS vadovybei ir galėtų būti brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose kovai prieš bolševikus rytuose.

Rinktinės štabas su gen. Plechavičium ir pulk. Urbonu šiam vokiečių planui pasipriešino. Jie davė įsakymą visiems daliniams išsiskirstyti. Už tai štabas buvo suimtas ir uždarytas Salaspilio kacete Latvijojo šimtinė Mariampolėje suorganizuotos lietuviškos karo mokyklos aspirantų, nespėjusių dar išsibėgioti, dabar buvo atgabenta į Stutthofą.

Su šiais jaunais vyrais susitikti negalėjome. Nuo jų mus skyrė trejetas eilių vielų ir koks dvejetas šimtų metrų. Slaptu keliu pasiuntėme jiems cigarečių, o išėję į kiemą pamojuodavome padrąsinančiais gestais. Jie mums padainuodavo lietuviškų dainų. Neilgai trukus jie buvo iš čia išvežti. Vėliau patyrėme, kad buvo verčiami rinktis pagelbinius vokiečių aviacijos dalinius arba jau kartą matytą kacetą.

Jie neturėjo karininkų nei vyresnių žmonių, kurie būtų jiems padėję šį klausimą geriau išspręsti. Pasirinko mažesnę blogybę. Juos grąžino į Stutthofą apmokyti. Matydavome juos iš tolo ir mums buvo skaudu, kad jie dėvi priešo uniformą.

Netrukus, kaip kaliniai, buvo atgabenti į mūsų kacetą ir tų jaunų vyrų viršininkai — dalis Rinktinės štabo iš Salaspilio: pulkininkai — Andriušaitis, Grudzinskas, Urbonas ir leit.

Pavergtos tautos tragedija reiškėsi baisiais kontrastais Į naujus didžiuosius barakus, kur laikinai buvo apgyvendinta mūsų vyrų šimtinė, birželio mėnesį pradėjo gabenti žydes iš Auszwitzo koncentracijos stovyklos. Tai buvo Vengrijos ir Graikijos žydžių: senų, jaunų ir visai vaikų. Visos jos buvo nukirptos, pilkais drabužiais aprengtos, labai išvargusios ir sunykusios. Ta graudi eisena praslinko taip pat pro mūsų barako langus.

Taip paniekintų moterų ir taip didelio jų skaičiaus dar nebuvome matę. Rodos liepos mėnesį buvo atgabenta didesnis skaičius ir Pabaltės žydžių. Porą dienų jos turėjo pralaukti aikštėje, kol buvo parengta joms vietos. Kai kurios jų buvo su mažais vaikais.

Jos atrodė geriau, turėjo su savim mantos ryšulėlių ir buvo padoriau apsirengusios. Matyt, iš gethų buvo atgabentos. Čia ryšulėliai buvo iš jų atimti, vaikai atskirti, o pačios suvarytos pas Vengrijos ir Graikijos žydes. Nebetilpusioms į vieną krūvą buvo dar atitverti du mūsų stovyklos barakai už virtuvės 17 ir 18 - tas.

Witzlebeno bendradarbiai Sonderlageris vis dar stovėjo tuščias. Niekas iš kalinių negalėjo prie jo priartėti. Kaliniai spėliojo, kad jau esą atgabenta kard. Hlondas, maršalai Brauchitschas ir Petainas. Kiti tvirtino, kad ten uždaryti kažkokie aukšti nacių pareigūnai, prasikaltę savo Fuehreriui ar Himmleriui.

Liepos pabaigoje mus pasiekė šykščios žinios apie įvykusį atentatą prieš Hitlerį. Visi kaliniai būtų kažinką atidavę, kad atentatas būtų pavykęs. Rugpjūčio pradžioje sąmokslininkai prieš Hitlerį, Witzlebeno šalininkai ir bendardarbiai, tarp jų ir septynios moterys, jau tikrai gyveno mūsų pašonėje. Jų veidų niekas iš mūsų stovyklos nematė ir apie jų gyvenimo sąlygas jokių žinių nieks neturėjo.

Tai buvo elito grupė, atskirta nuo pilkosios Stutthofo masės. Masių paskirstymas Mūsų stovyklos veidas keitėsi nebe savaitėmis, bet dienomis. Masės naujų vergų plaukė ir plaukė. Moterų skaičius tą vasarą išaugo iki 27, vyrų iš 8. Atgrūsta buvo žydų iš įvairių kraštų, ypač iš Pabaltės; daug atvaryta lenkų civilių ir į nelaisvę paimtų Varšuvos sukilėlių, be to prikišta rusų, lietuvių, latvių, estų, net pačių vokiečių.

Visi jie turėjo sutilpti tose pačiose vyrų patalpose. Lovose vėl reikėjo gulėti po tris ir keturius. Dienos kambariai naktimis vėl buvo pilni gulinčiųjų ant grindų. Prausyklose nebetilpo žmoės praustis, stigo muilo ir rankšluosčių. Vakarais ir iš ryto, brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose ypač sekmadienio popiečiais, stovyklos kieme ir rajone žmonių buvo tiršta kaip mugėje. Perteklius pradėta siųsti į kitas stovyklas, primiausia — į Stutthofo padalinius.

Įvairios dirbtuvės, fabrikai, įmonės buvo reikalingos pigios darbo jėgos, o kacetas už tuos parduotus vergus galėjo gauti brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose. Taip keliavo stutthofiškių vyrų siuntos į Neuengammą prie Hamburgo ir į Burggrabeną svorio netekimas briuselio Gdynės, moterų žydžių — į Praustą už Vislos prie aerodromo darbųįvairūs technikai, inžinieriai ir paprasti darbininkai — į Troyli prie Dancigo, kiti dar į Stettiną, vėliau žydai į Magdeburgą prie Buchenwaldo.

Kas savaitę, o kartais ir du kartu savaitėje, buvo išsiunčiami didesni būriai žmonių su prominentais, parinktais iš senųjų mūsų kriminalistų, ir palydovais esesmanais. Jie gaudavo ir padoresnius, naujesnius drabužius. Perrengdavo, net šaltą rudenį, atvirame ore. Tinka jie tau ar ne, tvarkdariai, ypač esesmanai, nežiūri.

Dar keisčiau, kad vyrai perrenginėjo moteris. Gauna kuri perankštus drabužius, tai jei nori pakeisti, turi visai nusivilkusi prieiti prie esesmano ir paprašyt. Šis pasityčiojęs numeta tinkamesnius. Kai kurioms stigo skalbinių. Prašydamos jų turėjo akivaizdžiai įtikinti esesmaną, kad jų tikrai neturi. Kuri moteris iš kuklumo to daryti nedrįsdavo, esesmanas lazda pakeldavo jai sijoną. Tai matydavo mūsų draugai žydžių stovyklos kieme, kurį nuo mūsų skyrė tik vielų tvora. Neva aprengti ir išniekinti žmonės, gavę dar porai dienų maisto, atsisveikinę su nelaimės draugais, iškeliaudavo į nežinią.

Daugelio nuotaika nebuvo prasta: jie išgyveno kad ir apgaulų išsivadavimą iš Stutthofo, o be to tikėjosi geresnio maisto, erdvesnės pastogės.

Tokios viltys paskatino ir keletą dešimtų mūsų lietuvių darbininkų ir jaunųjų inžinierių pasirinkti Troylio fabrikus, o žurnalistą Macejauską ir grupę darbininkų Stettiną.

Čia beveik visi ir mirė. Bedarbių mankštynės Likusiems Stutthofe taip pat reikėjo brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose darbo. Šiuo metu prie statybos jo buvo daugiau, tačiau pastoviau dirbti galėjo tik apie Dar apie 5. Kiekvienai darbo kolonai ir grupei reikėjo mažiausiai dviejų palydovų esesmanų.

Tiek karių administracija negalėjo išsiųsti, nes pasilikusios masės turėjo būti taip pat saugomos. O tų pasilikusiųjų, neskaitant ligonių, kripelių ir senyvų moterų, buvo dar apie Susidarė vėl nauja problema, kaip šias mases užimti.

Sugalvota vietoj darbo įvesti mankštą. Po poros valandų buvo leidžiama grįžti į bloką arba pastovėti kieme laisvai. Paskui vėl ta pati varginanti ir kankinanti mankšta. Kartais blokiniai ar jų sekretoriai įsakydavo maršuoti Himmlerio Alėja ir dainuoti savo tautines dainas.

Kartą mes išgirdome lietuvišką meliodiją ir manėm, kad naujas lietuvių būrys atsirado. Pasitikrinę sužinojome, kad tai latvių kariškas dalinys, matyt, nusikaltęs vokiečiams ir atsiųstas čia atgailoti. Jie dainavo savo žygio dainas, nukreiptas net brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose pačius vokiečius. Tai buvo žygio daina į mirtį, ne į laisvę. Dauguma tų latvių, atėjus rudeniui ir žiemai, neišlaikė ir mirė. Tuo laiku Stutthofe atsidūrė apie 60 vokiečių jūrininkų už kažkokį pasipriešinimą savo vyresnybei.

Jie visi buvo savo uniformomis ir pradžioj buvo kacetui savotiška naujiena. Jie jautėsi gerai: turbūt turėjo viltį, kad juos, reikalingus karui, vis dėlto paleis. Matyt, tokias dainas jie dainavo savo laivuose, nes jų čionai išrasti negalėjo. Ilgainiui jų dainos nutilo, nes ir juos pradėjo smarkiai mankštinti, plakti, varyti į sunkius darbus.

Daugumas jų išbadėję, ligų palaužti, turėjo mirti. Saviškis neklaužada pasirodė nemažiau vertas mirties, kaip ir kitatautis. Tragiškiausias buvo prancūzų SS legijono grupės likimas. Už ką juos atgabeno į Stutthofą, mums nepavyko tiksliau išsiaiškinti. Greičiausiai ir jie nebenorėjo toliau kariauti dėl Vokietijos pergalės. Jų galėjo būti apie vyrų, daugumoje jauni. Juos iš pirmųjų dienų laikė kietai — mankštino, koliojo už išdavimą.

Buvo draudžiama prie jų prieiti, pasikalbėti turbūt tam, kad jie nepapasakotų ko nors iš fronto. Tik vienas kitas, nusislėpęs, atsirasdavo prie mūsų bloko, gaudavo duonos ir vėl smukdavo atgal.

Jų mirė daug ir tik keletas sulaukė evakuacijos.

riebalu deginimo treniruote

Tada, kartu su jais žygiuodami, mes nebegalėjome jiems padėti. Beveik visi jie buvo tik ką iš ligoninės, labai silpni ir žygio metu krito pakelėse. Vokiečiai esesmanai, kuriems šie prancūzai buvo talkinę fronte, sukritusius pakelėje nušovė. Latviai Buvo neišvengiama, kad ir į mūsų bloką nepridėtų naujų gyventojų.

Ir kai rugpjūčio pabaigoj sužinojom, kad pas mus atkeliami nauji gyventojai — latviai, truputį nustebome. Vieną vakarą grižo iš darbo Mikas Pečeliūnas, parsivesdavo du nematytus vyrus. Jis pranešė, kad tai nauji mūsų gyventojai. Su jais turėjo ateiti ir tretysis — Ludviks Seja, bet pakeliui susirgo ir buvo patalpintas kaceto ligoninėn. Šie vyrai buvo tautinio latvių komiteto nariai, rezistencijos vadai: pirmojo Latvijos prezidento sūnus Čakstė — Rygos teisių fakulteto profesorius ir liberalinės agrarų partijos vadas; žinomo politiko ir paskutinio demokratinės Latvijos seimo pirmininko sūnus Kalninš — žurnalistas, jaunųjų latvių socialdemokratų ir laisvamanių vadas; Seja — ilgametis Latvijos ministras anglosaksų kraštuose, pastaruoju laiku — pasiuntinys Lietuvoje.

Jie trys, kartu su krikščionių demokratų vadu vysk. Jų rezistencinis darbas kažkokio ryšininko buvęs išduotas Estijoje, ir vokiečiai juos uždarė į Rygos kalėjimą. Priartėjus prie Latvijos bolševikams, vokiečiai juos paėmė iš kalėjimo, susodino į laivus ir atgabeno į Stutthofą. Rygos uoste draugai spėjo juos aprūpinti maistu ir daiktais. Iš jų nieko neatėmė, kaip anuomet iš mūsų, leido pasilikti net civilinius drabužius. Karo mašinai krinkant, vokiečiai darėsi sukalbamesni. Iš miegamojo išnešėm keletą spintelių ir naujiems svečiams pastatėme tris lovas.

Mūsų nedidelė kubatūra dar labiau sumažėjo. Bet ką brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose Pagaliau vasara — galėjom langus laikyti atvirus. Kalninis keletą dienų gulėjo ir skundėsi karščiu. Tuo tarpu Čakstė atrodė stiprus ir visados geros brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose. Pamėgom jį iš karto dėl jo atviro, linksmo ir draugiško būdo. Kalninis pradžioj buvo mažai kalbus. Pasiima, būdavo, laikraštį, atsisėda nuošaliai ir lyg stebi mus.

Mūsų pažiūra į latvius iš anksto nebuvo jiems palanki, todėl nesiskubindami įsiteikti, laukėme prima iš jų nuoširdumo. Po keleto dienų atsirado ir Liudvikas Seja. Tarp mūsų buvo ir tokių, kurie jį asmeniškai pažinojo. Kiti buvo jį matę iš tolo lietuvių - latvių draugijos parengimuose.

Iš tų oficialių jo pasirodymų liko įspūdis, kad Seja pernelig sausas ir neįdomus. O čia iš karto pasirodė jis visai kitas — gyvas, linksmas, bičiuliškas, kaip jaunuolis, nors buvo senesnis už anuodu kolegas.

Gal susipažinęs su aplinka, o gal Sejos susilaukęs, pagaliau metė savo rezervuotumą ir Kalninis. Jis pradėjo leistis į kalbas.

Širdies Klystkeliai by Sandra Brown

Kartą, kai jis sirginėjo, priėjau prie lovos pasiteirauti, kaip jaučiasi. Jis tuoj pradėjo pasakoti apie savo santykius su vyskupu Rancanu. Jums atrodys keista, kad būdamas socialdemokratas, galėjau susibičiuliauti su katalikų hierarchu.

Nesakau, kad tai mano nuopelnas — greičiau vyskupo. Rancanas tikrai nuoširdus, labai aukštos kultūros žmogus. Jo globoj mes ne tik galėjom rezistencijos darbą dirbti, bet ir jo asmeniškais svečiais būti. Kalninis pasisakė gerai pažįstąs Suomiją, nes ten buvęs ištremtas prezidento Ulmanio valdžios. Buvojęs dažnai ir Švedijoj, turis gerų pažinčių švedų socialdemokratų tarpe.

Ulmanio, paskutinio prezidento, jis nepakentė ir net dabar apie jį blogai atsiliepė. Kalninis gerai mokėjo skandinavų kalbas. Kaip tik tuo metu mūsų Dr. Starkus per danus ir norvegus kalinius pradėjo gauti skandinaviškos spaudos. Kalninis peržiūrėdavo ir vakarais padarydavo mums politinę apžvalgą.

Buvo tikrai malonu klausytis, kaip gražia vokiečių kalba jis verčia straipsnius, atrinkdamas įdomesnes vietas, ir dar įdomiau, kai įterpia gyvus, dažnai jumoristinius savo komentarus. Tos apžvalgos buvo daromos slaptai, išstačius sargybas. Kokią porą mėnesių mūsų politinis akiratis žymiai praturtėjo. Svarbesni įvykiai jau tada buvo aiškūs, būtent, kad vokiečiai eina galutinio pralaimėjimo keliu.

Dabar sužinojom ir daug kitų, ligi šiol mums nežinomų dalykų. Mus labiausiai guodė, kad laisvoji spauda gerai žino apie mūsų kančias — tų visų pavergtųjų tautų, net mūsų tėvynes Lietuvos.

Iš to mes spėjome, kad, nežiūrint didelių vokiečių pastangų neleist susisiekti su laisvu pasauliu, mūsų krašto ryšiai su Švedija turėjo būt neblogi. Iš tų apžvalgų paaiškėjo ir Kalninio charakteris. Jis turėjo aštrų liežuvį; savo jumoru greit ėmė paliesti tuos, su kuriais labiau susibičiuliavo.

Atsikeršydami, ir mūsiškiai negailėjo jam pabaksnoti. Meilus turėjo panašių neproletariškų nusiteikimų, kaip ir Kalnelis. Taip lietuviškai mes pakrikštijome Kalninį, ir tai jam labai patiko.

Jie abu mėgo sirgti, dažnai termometrais tikrindavo savo karštį. Abu gaudė žinias ir įvairias informacijas, abiem netrūko linksmo žodžio. Si-milis simili gaudet. Taip, jis labai daug dirba Čakstė nejieškojo ypatingų bičiulysčių — buvo visiems lygus. Greit jis ėmė kalbėti tik lietuviškai, nors mes sakydavome: kalba lietuviškai kaip Čakstė. Bet jis turėjo noro išmokti. Be kitko, jis buvo tikras profesorius; užsimiršta, kur padėjo savo užrašus, nebesuranda švarkučio, pamesta kepurę.

Kartą jam pasiūliau savąją biretę, pasisiūdintą dar tuomet, kai dirbau rūbų kameroj. Tačiau paskolinęs Čakstei, turėjau su ja atsisveikinti, nes tuoj jis ją pametė. Rudenį Čakstė atsinešė iš drabužių sandėlio neblogą milinę kepurę, bet jam buvo permaža.

Pasirinkdamas, užmiršo ją prisitaikinti. Panešiojęs perleido man kaip atlyginimą už pamestąją, o pats susiorganizavo naują. Su ta Čakstės kepure išėjau į laisvę ir ligi šiandien ją tebeturiu, kaip brangų atminimą iš to mielo ir tauraus latvio, kurį vėliau teko man pačiam palaidoti. Seja greit pasidarė mūsų kalbų instituto vadovas. Pirmoji jo profesija buvusi mokytojo - filologo, o antroji — diplomato, tačiau jis suderino vieną ir antrą.

Anglų kalbą jis mokėjo tobulai, nes dešimt metų buvo išgyvenęs anglosaksų kraštuose. Jis buvo tobulas mokytojas. Ilgainiui apie Seją mes galėjom pasakyti, kad jis vis dėto brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose daugiau mokytojas nei politikas, Politinės jo pranašystės ir išvedžiojimai atrodė nerealūs. Šito mes jam tiesiai nepasakydavome, o mūsų abejones jis priimdavo gerai nesuvokdamas, kas norima pasakyti.

Politiniai pasikalbėjimai Seją, kaip vyresni kolegą, kiti jo draugai stengėsi panaudoti didesniems uždaviniams. Po to, kai bendrai atšventėme tautinę latvių šventę ir Rygos universiteto sukaktį Čakstė skaitė paskaitą apie latvių teisyno reformąSeja pradėjo organizuoti visuomeninius — politinius pasikalbėjimus Pabaltijo unijos klausimais. Ištyrę pažiūras privačiuose pasikalbėjimuose su atskirais mūsiškiais, jie pasikvietė palankesnius ar galinčius turėti didesnę įtaką.

Kai kurie kviestieji neatėjo. Kiti dalyvavo, tačiau iškilus pirmam klausimui padarė priekaištų latvių politikai Brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose atžvilgiu. Seja, gerai pažinojęs tuos priekaištus iš Kauno laikų, vykusiai atsakė, prisiimdamas kaltes Latvijai, tačiau nukreipdamas kai ką ir į bendras psichologines priežastis.

Jaunos valstybės turėjusios kitų svarbių rūpesčių ir išleidusios brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose akių pagrindinį: eiti bendru ir suderintu keliu. Gal buvę kiek ir lenktyniavimo bei broliškų tautų ambicijų. Tačiau dabar klausimas stovįs tokioj plotmėj: arba Baltijos kraštų unija ar iš viso negalėsią būti nepriklausomų Baltijos valstybių.

Po keletos pasikalbėjimų, mūsiškių vis mažėjo. Privatūs komentarai rodė, kad mažai tikima latvių nuoširdumu. Kai jau bėda, jie jieško mūsų bendrystės; padarę perdaug didelių nuolaidų bolševikams, paskui vokiečiams, dabar jaučia, kad laisvės byloje jiems vieniems bus sunku išeiti švariems.

Pagaliau latviai ir unijoje norės groti pirmuoju smuiku, panašiai kaip kad jie norėjo vadovauti Pabaltės Sąjungoje. Galbūt tai pajuto ir mūsų draugai latviai. Jie nebešaukė posėdžių, tik ir toliau jieškojo tai idėjai šalininkų pas atskirus mūsiškius.

Šių trijų simpatingų ir taktingų latvių poziciją kiek susilpnino vėliau į tą pati mūsų bloką atėję 8 jų tautiečiai. Tarp jų buvo inž. Einbergas, Ulmanio laikų susisiekimo ministras, fabrikų direktoriai Obolinis ir Kuzė — palyginti dar jauni vyrai, ekonomistas Olovas, sporto instruktorius Baumanis, kariškis Cirulis ir dar pora, kurių pavardžių dabar neprisimenu.

Šie naujieji nebuvo politikai ir diplomatai. Greit jie ėmė išsiskirti iš mūsų tarpo papročiais žmonių, neišėjusių kaceto pragaro. Tarp tų uždarų paklodžių jis kartais suruošdavo kaikuriems latviams draugams kavutę. Kiti atsivežę savo lagaminuose geresnio maisto, nei karto neparodė bent simboliško vaišingumo lietuviškiems draugams, tuo tarpu kai mūsiškiai ne kartą, atidarę siuntinėli, pasiūlydavo ir jiems pasivaišinti.

Oficialiai mūsų santykiai ir toliau buvo geri, o su pirmąja trijule — bičiuliški, tačiau psichologinis skirtumas buvo jaučiamas, skirtumas tarp latviško individualizmo ir lietuviško bendruomeniškumo, latviško praktiškumo ir lietuviško nuoširdumo, latviško prisitaikymo prie bet kurių aplinkybių ir lietuvi pastangos saugoti principą, nors dėl to reikėtų sudėti nemaža aukų. Politinei abiejų tautų unijai reikėjo psichologinio pagrindo. Atvirai išsikalbėję, tai pasakydavome ir latvių trijulei.

Visų pirma reika vieniems kitus pažinti, maksimalus svorio kritimas per savaitę sveikas ir, svarbiausia, išlyginti minėtus skirtumus.

Antras - rudas kaip šuva. Jeigu kokia galybė staiga atskleistų ir parodytų žmogaus ateitį, nuo siaubo gal žmogui liežuvis sustingtų, gal širdis nustotų plakusi. Buvau skaitęs, daug girdėjęs ir metais ant savo kailio patyręs bolševikinio "rojaus saldybių", bet negalėjau įsivaizduoti ir nesitikėjau sulaukti to, ką teko patirti kalėjimuose ir priverčiamųjų darbų stovyklose.

Politinis ryšys tų skirtumų nesumažins. Reikia kultūrinio, dvasinio ryšio, kuris apimtų platesnes abiejų tautų mases. Masių sauvalė Tuo metu, kai mes šiuos klausimus svarstėm, stovyklos administracija vykdė beatodairinę savo politiką.

„Sopranų“ veikėjų sąrašas

Žodžių stovyklai jie sumažino maisto davinį. Kitiems kaliniams paliktas, koks buvęs, bet ne kartą, dėl tiekimo kliūčių ar kitų priežasčių, ir jiems sumažėdavo. Pagaliau tas davinys iš viso buvo permažas, kad kaliniai nejaustų nuolatinio alkio. Lig šiol išalkinti žmonės buvo abejutiški, ramūs, lengvai suvaldomi.

Dabar pasidarė priešingai: jie buvo drąsūs, ėmė užpuldinėti virtuvę ir vežimus su bulvėmis, daržovėmis, duona. Maži būreliai ar atskiri drąsuoliai prislinkdavo arčiau gėrybių, pasislėpdavo už kerčių ar beslankiojančių kitų kalinių ir laukdavo, kol kapas nusisuks į šalį.

Tada jie staiga puldavo, pasigrobdavo ir nerdavo atgal už barakų. Meistriškiausia buvo apvoginėjami duonos vežimai. Nespėja kapas apsidairyti, žiūrėk, kalinys jau ir bėga su pora kepalėlių, ištrauktų iš vežimo. Vagį surasti sunku, nes jis tuoj įsimaišo į kitus, jo laukiančius, su jais greit savo grobiu pasidalina, ir viskas baigta.

Užpuldinėti ėmė pernelig drąsiai.

• „Sopranų“ veikėjų sąrašas - nestresuok.lt
• Širdies Klystkeliai by Sandra Brown | PDF
• Birželio mėn.

Kalinių komanda, žiūrėk, atveža pro vartus morkų vežimą ir pamažu tempia virtuvės linkui. Kai atrodo saugu, puola iš visų pusių, ir morkų vežimas bematant sutirpsta. Žinia, vežėjai, nenorėdami savo kailiu atsakyti, pakelia triukšmą, pasiskundžia virtuvės kapui, šis Zelonkei.

Jie būna išteisinti, o tikrųjų kaltininkų surasti vistiek nepavyksta. Grobti pradėjo ir pietums nešamą sriubą. Nešėjai nedrįsta gintis, o jeigu bando — nuginkluojami ir apmušami.

Grįžta jie kartais su tuščiais kubilais, apiplėšyti, apdaužyti, ir vėliau bijo vieni be palydovo nešti naują kubilą. Tada virtuvės kapas pasiunčia savo tarnautojus su pagaliais. Užpuolimams sudrausti kaceto administracija sudarė specialią stovyklos policiją. Buvo parinkti stiprūs vyrai, daugiausia iš buv. Jų pareiga buvo lydėti maisto transportus, sriubos kubilus, gaudyti ir bausti vagis.

Tačiau tai maža gelbėjo. Tonis buvo įsiutęs, nes taip stengėsi išlaikyti Džekį tiesiai ir sumušė jį klubo vonios kambaryje po to, kai pagavo jį šokant ratą. Viskas susiklostė po to, kai Jackie jaunesnysis išlėkė iš Rutgerso universiteto po to, kai jis buvo pagautas apgaule per egzaminą.

Meadowas pasiūlė jam užsirašyti į mados technologijos institutą, nes teigė, kad aistringai kuria vyriškus kostiumus. Vėliau Meadow išsiskyrė su Jackie, kai ji rado jį apgaudinėjantį. Pasipiktinęs Tony veidmainyste, Jackie pradėjo dirbti tiesiogiai Ralph'e ir sudarė savo nepilnametę įgulą.

Jackie pabėgo pakeldamas automobilį.

Jis paspartino Svoris praranda žindymą, kurį nužudė Christopheris ir Albertas Barese'ai. Jackie paskambino Toniui ir maldavo pagalbos sakydamas, kad jis mėgdžioja Tonį ir jo tėvą, kai jie yra jaunesni. Tonis atmetė Jackie, sakydamas, kad tai skirtingi scenarijai, turintys skirtingus rezultatus. Tony ir Ralpho susitikime jie kalbėjo apie tai, ką daryti su Jackie. Daugiausia dėl savo jausmų Jackie vyresniajam Tonis pasiūlė Ralfui, kad Jackie turėtų būti suteikta leidimas už nepavykusį apiplėšimą.

Rosalie, Meadow ir likusiai šeimai buvo pasakyta, kad Jackie'ą nužudė juodųjų narkotikų platintojai. Kaip ir Tony, ji yra Jennifer Melfi pacientė. Ji susitinka su Brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose Melfi biure dėl planavimo sumaišymo; tarp jų iškart kyla traukos jausmas ir per kelias dienas jie turi romaną. Nors ji pristato stiprios ir nepriklausomos moters fasadą, Gloria iš tikrųjų yra psichiškai nestabili ir turi pasienio asmenybės sutrikimo požymių, dėl kurių kartais kyla smurtinių ginčų ir fizinių ginčų su Toniu, sunkios depresijos priepuolių ir dažnų minčių apie savižudybę.

Vienas iš tokių įvykių įvyko po to, kai Gloria pamatė Tony žmoną Carmelą jos atstovybėje, prižiūrint jos automobilį ir pasiūlius parvažiuoti namo.

Tonis paskambina, kad tai nutraukia, nutraukia visus ryšius su ja ir liepia Patsy Parisi pagrasinti Gloria, kad ji laikysis atokiau nuo jo. Kai jie išeina iš miesto, jis traukia jai ginklą ir liepia daugiau niekada nematyti ir nebekalbėti su Tony ar bet kuriuo iš jo šeimos narių. Šis disbalansas ilgainiui priveda Gloriją prie savižudybės, po metų pasikorė savo namuose. Vėliau Tonis iš pradžių kaltina Melfi dėl Glorijos mirties, teigdamas, kad ji padarė per mažai, kad išgelbėtų Gloriją, prieš kaltindama save.

Didžiąją savo nusikalstamos karjeros dalį jis laikėsi žemai, dirbdamas savo socialiniuose klubuose ir restoranuose Niujorke. Jis gyvena Millo baseine, Brukline. Maždaug tuo metu ilgametis Carmine žinovas Angelo Garepe ir ilgametis Lupertazzi šeimos kapitonas Philas Leotardo buvo nuteisti už įvairius reketo kaltinimus ir išsiųsti į kalėjimą, Angelo 18 metų ir Philas 20 metų.

Karmino kadencijos metu jo šeima buvo didžiausia ir turtingiausia iš penkių Niujorko šeimų. Carmine sutvarkė savo sūnų ir bendravardę Mažąją Carmine Lupertazzi, paversdamas jį savo vardo nusikaltimų šeimos kapitonu.

Carmine sveikata pradėjo žlugti, jis patyrė didžiulį insultą, kai pietavo su Tony, Johnny ir Angelo Garepe užmiesčio klube, o netrukus po to mirė ligoninėje. Tai Lupertazzi šeimoje paliko didelį galios vakuumą. Jo pareigų įpėdinis buvo jo sūnus Mažasis Karminas, kuris tapo Johnny Sacko siaubo brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose.

Johnny nelabai galvojo apie Mažąją Carmine ir jautėsi esąs Carmine underbossas, jis buvo kitas eilėje einantis viršininko pareigas. Tačiau po kraujo praliejimo ciklo, kuris perauga į karą, Mažajai Karminai galiausiai sunku numalšinti besitęsiantį smurtą ir atsisakyti. Jo sprendimui didelę įtaką padarė Angelo Garepe nužudymas. Po mažosios Carmine kapituliacijos Johnny Sackas tampa Lupertazzi nusikaltimų šeimos viršininku. Rusty yra artimas Mažosios Karmino bendražygis ir laikomas vienu iš Mažosios Karmino jėgos žaidimo kurstytojų po jo tėvo ir viršininko Carmine Lupertazzi vyresniojo mirties.

Jis siūlo Toniui Blundetto sutartį su Joey Peepsu, kurią Tonis dvejodamas atmeta, nenusprendęs dėl savo ateities. Jaunas Jackie Aprile'as vyresnysis ir Tony Soprano apiplėšė jo plaukiantį aukštų statymų kortų žaidimą ir taip sustiprino jų, kaip kylančių mafiozų, statusą organizacijoje. Nepaisant Feecho pykčio, kad jis buvo apiplėštas, vyresnysis Jackie brolis Richie Aprile, tada buvęs aukštas šeimos uždarbis ir karys, įsikišo Tony ir Jackie vardu ir gavo jiems abiejų leidimą.

Kai jis buvo paleistas ir pristatytas 5 sezone, Feech nuvyko pas Tony Soprano, naują Šiaurės Džersio viršininką, kur jam buvo leista grįžti į veiksmą. Tonis anksčiau aiškiai pasakė, kad Friedas yra draugas ir jo negalima liesti, tačiau Feech brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose tiek tęsė savo planą.

Tonis suprato, kad Feech vis dar galvoja apie jį kaip apie jaunuolį, ir matė, kad Junioras yra viršininkas, atidavęs pagarbą ir eidamas pas Juniorą dėl skundų vietoj Tony. Todėl Tonis nurodė Christopheriui Moltisanti ir Benny Fazio įtikinti Feech laikyti savo garaže sunkvežimį pavogtų plazminių televizorių.

Kai lygtinai paleistas pareigūnas staiga pasirodo savo namuose ir atranda televizorius, Feech buvo areštuotas ir grąžintas į kalėjimą. Jis yra iš Flatbush, Brooklyn. Nepavykus pastangų, DeConcini garsiai norėjo judėti prieš Tony. Kai Philas atsisakė svarstyti viršininko nužudymą, būtent Butchas pasiūlė jiems pereiti prie kito Tony šeimos nario.

Jis priėjo prie lovos ir prisėdo ant kraštelio. Dženė vos pajėgė išskirti jo siluetą iš kitų kambaryje tvyrančių šešėlių. Man labai tavęs reikia šiąnakt. Apkabink mane. Kadangi staigiai atsisėdo ir, nors nedaug, bet jausm ingai pakalbėjo, migdomųjų veikiama Dženė pasijuto galutinai praran­ danti koordinaciją.

Nuolat iškėlus Philą į viršininką, Butchas tapo šeimos viršininku. Be Albie Cianflone'o, Butchas yra vienas iš pagrindinių Philo patikėtinių ir patarėjų. Butchui nepavyksta pašalinti Soprano šeimos vadovavimo, ir jis pastebi grėsmingą Philo ateitį dėl savo ateities, nes nepavyko rasti ir nužudyti Tony.

Nors Butchas neatskleis, kur slepiasi Philas, jis duoda sutikimą Lupertazzi šeimos vardu, kad Tony sumedžiotų ir nužudytų Philą, ką jis ir daro. Jis yra nematytas personažas. Pirmojo sezono įvykiais jis yra tik vardo viršininkas ir niekada neparodo jokios įtakos šeimai dėl to, kad buvo įkalintas nuo m. Gimęs iki m.

Galima buvo jausti, kad ateina nauji bandymai. Ženklai jau rodėsi rytuose ir pačiame Stutthofe. Reikėjo tik juos stebėti.

Kai gimė Tonis ir mirė aštuntojo dešimtmečio viduryje, vedė Joanne Moltisanti, gimusią Blundetto, Christopherio tėvą ir Carmelos Soprano brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose.

Dickie buvo JAV kariniame jūrų laivyne kaip ir Hjudislokuotame Jūrų ginklų stotyje Earle, matė veiksmus Vietnamo karo jūrų mūšiuose, o vėliau tarnavo kalėjime, todėl mažai tikėtina, kad gyvas praleido daug laiko su šeima. Iš jo karinio jūrų laivyno fotografijos matyti, kad jis buvo laivyno jūrų pajėgose. Dickie buvo nužudytas dar Christopherio kūdikystėje, už namo, parsinešant namo televizoriaus padėkliukus.

Tony Soprano Christopheriui pasakė, kad Dickie žudikas buvo Cliftonas, Niu Džersio detektyvas leitenantas Barry Haydu, kuris ką tik pasitraukė iš pajėgų. Tonis pristatė Haydu Christopheriui Moltisanti kaip dalį Chriso ryšio su juo ir lėtai palengvindamas šeimos hierarchiją.

Jį vaidina Alessandro Nivola Daugybė Niuarko šventųjų. Tony vaikystėje Johnny glaudžiai bendradarbiavo su savo vyresniuoju broliu Junioru. Johnny buvo trumpam išsiųstas į kalėjimą, kai Tonis buvo jaunas, o šeimos nariai teigė, kad Johnny Boy buvo Montanoje ir dirbo kaubojumi.

Bonpensiero stojo už Džonis ųjų neramumų metu, o Johnny vadovavimas paskatino Salą tapti paverstu žmogumi netrukus po to. Tiek Salas, tiek Paulie laikėsi Johnny norų ir palaikė Tony tapimą capo po Johnny mirties dėl emfizemos.

Johnny paėmė Tony ir jo draugą Silvio Dante po savo sparnu ir auklėjo organizacijoje kaip savo ekipažo dalį. Džonis buvo matomas tik atsiminimuose apie Tonio vaikystę ar Tonio sapnų sekose. Tonis matė, kaip Džonis nupjovė rausvą Francis Satriale pirštą, o Jaunėlis jį laikė vietoje; Satriale buvo skolinga lošimų ir vengė sumokėti Johnny. Šis įvykis prisidėjo prie pirmojo Tonio panikos priepuolio tą vakarą prie virtuvės brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose.

Tonis taip pat matė, kaip tėvas ir jaunesnysis užpuolė Rocco Alatore dėl skolos, tada prisiminė, kad tėvas aptarė galimą persikėlimą į Reną, Nevadą, m.

Tony taip pat buvo liudininkas, kaip m. Vaikų karnavale Johnny suplanavo schemą, atvesdamas Janice. Iš pradžių Tonis manė, kad jo tėvas palankiau vertina Janice, bet vėliau sužinojo tiesą: kad mafiozai į pasimatymus kaip pasipiktinimą atvedė savo dukteris. Džonis laikė brangus riebalų deginimas pragaro marškiniuose vardu Franas Felšteinas, kurią sutiko dar Tony vaikystėje.

Livia matė Johnny melą ir prarado kūdikį dėl kraujavimo. Tai buvo pirmoji Tonijaus žmogžudystė, kuri padėjo pagreitinti jo tapimą padarytu vyru. Johnny mirė nuo emfizemos m. Pabaigoje, būdamas 62 metų. Džonis niekada neatsigavo po žinios apie Febby išdavystę, ir tai galėjo pagreitinti jo mirtį.

Jis gimė — m. East Orange mieste, Naujajame Džersyje. Ercole'as turėjo intelekto negalią ir raidos negalią. Jo motina ankstyvajame jo gyvenime buvo įkurta valstybės valdomoje globos įstaigoje, o jo egzistencija buvo nuslėpta dėl to, kad tuo metu turėjo psichikos sutrikimų turintį vaiką. Junioras paaiškina, kad tuomet visuomenė nesuprato šių dalykų ir šiais laikais jie būtų jį įstoję į prekybos mokyklą, tačiau giria jo motiną, kuri įsitikino, kad Ercole buvo pasirūpinta namuose Šiaurės Džersyje.

Jaunesnysis taip pat giriasi Tony, kad Johnny sumokėjo už jo priežiūrą savo nusikalstamomis pajamomis. Curto netikėtai mirė dėl savo FTB prižiūrėtojo automobilio smūgio. Brendanas buvo priklausomas nuo krištolo meto ir dažnai naudojo jį su Chrisu. Naktiniame klube Brendanas iš visų jėgų bando įtikinti Chrisą nepaisyti Tony ir Dėdės Junioro, nes Chrisas ir Brendanas nesilaikė niekur, laikydamiesi taisyklių.

Ankstyvą kitos dienos rytą Brendanas ragina Chrisą pasiruošti kitam posūkiui - sunkvežimiui aukščiausios klasės itališkų kostiumų. Kristupas jam sako nusprendęs nedalyvauti.