Galutinis riebalų deginimas paneigia austiną

Užuot bandę smegenis dekonstruoti kaip kokį kompiu- terį, jie konstruoja duomenų apdorojimą iš apačios į viršų, taip mėgdžiodami neuronų veiklą. Tylos uždanga yra tokia stora, jog negalime būti tikri, kad visi anksčiau paminėti dalykai apskritai vyko, ką jau kalbėti apie bandymus smulkiau juos apibūdinti. Viena Adomo ir Ievos gyvenimo diena 61 kinų biurokratus. Jame matyti maždaug penkiasdešimties metų amžiaus moters griaučiai, o šalia jų kairiame apatiniame kampe - šunyčio skeletas. Antrame veiksme pasirodo sapiens, apie ką sprendžia­ me iš žmogaus kaulų, ietigalių ir galbūt puodų šukių.

Gebėjimas perduoti didesnius informacijos galutinis riebalų deginimas paneigia austiną apie Homo sapiens supantį pasaulį Galimybė suplanuoti ir įvykdyti sudėtingus veiksmus ir taip, pavyzdžiui, apsisaugoti nuo liūtų ar sumedžioti bizoną Gebėjimas perduoti didesnius informacijos kiekius apie socialinius sapiens santykius Didesnės ir darnesnės grupės, siekiančios narių Gebėjimas perduoti informaciją apie išties neegzistuojančius dalykus, kaip kad genties dvasias, nacijas, ribotos atsakomybės bendroves ir žmogaus teises.

Kitaip tariant, kitų senovės žmonių elgsena nekito dešimtis tūks­ tančių metų, o sapiens visuomenės struktūra, tarpasmeninių santykių, ekonominės veiklos ir kitos elgsenos pobūdis kartais visiškai pakinta per dešimtmetį ar du. Pamąstykime apie Berlyno gyventoją, gimusią m. Jos vaikystė prabėgo Vil­ helmo II valdomoje Hohencolernų imperijoje; sulaukusi pilnametystės gyveno Veimaro respublikoje, nacistiniame Trečiajame reiche ir komu­ nistinėje Rytų Vokietijoje; ji mirė kaip demokratinės, vėl susijungusios Vokietijos pilietė.

Moteris dalyvavo penkiose skirtingose socialinėse politinėse sistemose, nors jos DNR išliko tokia, kokia buvo.

Tokia ir buvo sapiens sėkmės priežastis. Peštynėse vienas prieš vieną neandertalietis veikiausiai mūsų protėvį būtų apkūlęs. Tačiau užvirus šimtų individų konfliktui neandertaliečiai turėjo nedaug šansų laimė­ ti. Jie, be abejo, mokėjo pranešti vienas kitam, kur medžioja liūtai, tačiau vargu ar gebėjo pasakoti - ir tikslinti - istorijas apie gentį globo­ jančias dvasias. Nesugebėdami kurti fikcijų, neandertaliečiai negalėjo apsijungti į didžiulius būrius ir bendradarbiauti, taip pat neturėjo jokių galimybių suderinti savo socialinę elgseną su greitai besikeičiančiomis aplinkybėmis.

Nors ir negalime įlįsti į neandertaliečio kailį, kad suprastume, kaip jis mąstė, iš kai kurių netiesioginių įrodymų matyti, kad jo pažinimo geba, lyginant su sapiens rūšies konkurentais, buvo gana ribota.

Tai Pakeis Viska

Kasi­ nėdami 30 metų senumo sapiens gyvenvietes centrinėje Europos dalyje archeologai kartais randa geldelių iš Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno pakrančių. Labiausiai tikėtina, kad į žemyno vidų tos gel­ delės pateko prekiaujant skirtingiems toli vieniems nuo kitų gyvenan­ tiems sapiens būriams.

Neandertaliečių gyvenvietėse tokios prekybos požymių stinga. Kiekviena grupė savo įrankius gaminosi iš vietinių medžiagų.

Ne trumpai pabendrauti, kai robotai atlieka tik pramogos vaidmen, o pakankamai ilgai ir pakankamai interaktyviai, kad juos bt galima laikyti draugais, partneriais, labiau gyvais nei negyvais. T a vadinu robot era. Technins bendravimo priemons masinje rinkoje pasirod m. Pirmoji i j buvo Tamagois Tamagotchi padarlis maame videoekrane, kuris ne pats rpinasi jumis, o nori, kad js rpintumts juo. J reikia maitinti, reikia linksminti, o kai jis virtualiai pridirba ekrane, tai reikia ir ivalyti.

Sapiens bandos, gyvenusios Naujosios Airijos saloje, į šiaurę nuo Naujosios Gvinėjos, gaminosi itin tvirtus ir aštrius įrankius iš vulkaninio stiklo, vadinamo obsidianu.

Svarbu tai, kad Naujojoje Airijoje nėra gamtinių obsidiano telkinių.

2. Если он знал, что мы его ликвидируем, то естественно было бы ожидать, что он накажет нас, допустив исчезновение кольца.
3. Соши прокрутила текст до конца раздела и побелела.
4. Тремя пролетами ниже Дэвид Беккер висел на вытянутых руках над Апельсиновым садом с наружной стороны Гиральды, словно упражняясь в подтягивании на оконном выступе.
6. Открылось окно - такие же цифровые часы, как на «ТРАНСТЕКСТЕ», которые должны были показывать часы и минуты работы «Следопыта».
7. Техники обнимали друг друга, подбрасывая вверх длинные полосы распечаток.

La­ boratoriniai tyrimai parodė, kad jų naudojamas obsidianas buvo atvež­ tas iš Naujosios Britanijos salos, kurią nuo Naujosios Airijos skyrė kilometrų. Reikia manyti, kad kai kurie tų salų gyventojai buvo patyrę jūrininkai, su prekėmis plaukioję tolimus atstumus iš salos į salą.

Vis dėlto jokie kiti gyvūnai, išskyrus sapiens, prekyba neužsiima, ir visi sapiens prekybos tinklai, apie kuriuos turime smulkių žinių, buvo paremti fikcijomis. Prekyba neįmanoma be pasitikėjimo, o nepažįstamais žmonėmis pasitikėti nėra lengva.

Pa­ sauliniai šiandienos prekybos tinklai paremti mūsų pasitikėjimu to­ kiomis fiktyviomis esybėmis kaip doleris, Federalinis rezervų bankas ir toteminis korporacijų prekyženklis. Kai du nepažįstami gentinės vi­ suomenės nariai nori prekiauti, pasitikėjimo laidu dažniausiai tampa bendras dievas, mitinis protėvis arba toteminis gyvūnas. Jeigu tikėdami tokiomis fikcijomis senieji sapiens prekiavo geldelė­ mis ir obsidianu, visiškai realu, kad jie taip pat mainėsi informacija, šitaip sukurdami daug sudėtingesnį ir platesnį žinių tinklą, nei tas, kuris buvo prieinamas neandertaliečiams ar kitų rūšių žmonėms.

Skirtumus, apie kuriuos kalbu, taip pat iliustruoja medžioklės tech­ nikos.

Neandertaliečiai paprastai medžiodavo vieni ar mažomis grupe­ lėmis. O sapiens ištobulino medžioklės būdus, kai persekiojant grobį išvien veikdavo kelios dešimtys individų, galbūt net iš skirtingų bandų. Vienas iš tokių metodų buvo toks: žmonės apsupdavo visą kaimenę gyvūnų, tarkime, laukinių žirgų, tuomet įvydavo ją į siaurą tarpeklį, kur būdavo lengva visus juos išskersti.

Galutinis riebalų deginimas paneigia austiną viskas vykdavo pagal pla­ ną, per vieną vakarą apsijungę žmonės galėdavo pelnyti tonas mėsos, riebalų ir aibes gyvūnų odų, tada iškelti besaikę puotą arba sudžiovinti, išrūkyti, o arktiniuose regionuose užšaldyti mėsą ateičiai. Archeologai atrado vietas, kur kiekvienais galutinis riebalų deginimas paneigia austiną šitokiu būdu būdavo skerdžiamos ištisos kaimenės.

Ten, kur tinkamų natūralių sąlygų nebuvo, sapiens dirbtines skerdyklas įrengdavo patys: suręsdavo tvoras ar pastatydavo kitokias kliūtis. Galime daryti pagrįstą išvadą, kad neandertaliečiai per daug ne­ džiūgavo, matydami, kaip įprastos jų medžioklės teritorijos virsta sa­ piens valdomomis skerdyklomis. Tačiau, tarp šių dviejų rūšių įsiplieskus smurtui, neandertaliečiai labai nesunkiai galėjo sulaukti laukinių žirgų galo.

Penkiasdešimt gana statiškai ir šabloniškai galutinis riebalų deginimas paneigia austiną neandertaliečių toli gražu neprilygo lanksčiai ir novatoriškai veikian­ čiam penkių šimtų sapiens būriui.

Net jeigu sapiens būtų pralaimėję pirmąjį raundą, jie būtų galėję greitai sugalvoti kokią naują gudrybę, kuri būtų užtikrinusi jų pergalę kitą kartą. Kognityvinė revoliucija savo ruožtu yra tas taškas, kai istorija pa­ skelbė nepriklausomybę nuo biologijos. Iki kognityvinės revoliucijos visų žmonių rūšių veikla priklausė biologijos sričiai arba, jeigu jums taip labiau patinka, buvo priešistorinė asmeniškai esu linkęs vengti šios sąvokos, nes ji mums duoda klaidingą užuominą, esą net prieš kognityvinę revoliuciją žmonės buvo išskirtinės būtybės.

Nuo kognityvinės revoliucijos Homo sapiens raidą geriau paaiškina istoriniai naratyvai, o ne biologinės teorijos. Kad suprastume krikščionybę ar Didžiąją Pran­ cūzijos revoliuciją, nepakanka išstudijuoti genų, hormonų ir organizmų sąveiką. Čia būtina atsižvelgti ir į idėjų, vaizdinių ir fantazijų sąveiką. Tuo visai nenoriu pasakyti, kad Homo sapiens ir žmonių kultūros niekaip neveikė biologiniai dėsniai. Mes vis dar esame gyvūnai ir mūsų fizinius, emocinius bei pažintinius gebėjimus lemia DNR.

Mūsų visuomenės susideda iš tų pačių elementų, kurie sudaro ir neandertalie­ čių ar šimpanzių visuomenes, ir kuo įdėmiau tiriame šiuos elementus pojūčius, emocijas, giminystės ryšius, - galutinis riebalų deginimas paneigia austiną mažiau skirtumų matome tarp savęs ir kitų žmoginių beždžionių šeimos atstovų.

Vis dėlto ieškodami skirtumų individų ar šeimų plotmėje darome klaidą. Paskiri žmonės ar net nedidelės jų grupelės yra nepatogiai pana­ šūs į šimpanzes. Reikšmingi skirtumai atsiskleidžia tik peržengus individų slenkstį, o pasiekus 1 individų - jie pritrenkian­ tys. O sapiens šiose vietose tūkstančiais renkasi reguliariai.

• Lietuvos diena - Podcast Addict
• Sud. Džonas Brokmanas (John Brockman) Tai Pakeis Viską: Idėjos, Formuosiančios Ateitį | PDF
• Sveiki būdai kaip padidinti svorio netekimą
• Geriausia 10 dienų valyti numesti svorio
• Nieko nesitikiu visu proc.

Kartu jie kuria tvarkingas struktūras, tokias kaip prekybos tinklai, masinės šventės ir politinės institucijos, kurių nieka­ da nebūtų sukūrę pavieniui. Mus nuo šimpanzių išties skiria mitiniai klijai, susiejantys daugybę individų, šeimų ir grupių.

Būtent šie klijai padėjo mums tapti kūrinijos valdovais. Paiin imo medis 43 Mums, žinoma, reikėjo ir kitų įgūdžių, kaip antai gebėjimo gamin­ tis įrankius ir jais naudotis. Vis dėlto pastarieji įgūdžiai nebūtų sukėlę didesnio perversmo, jeigu mes nemokėtume bendradarbiauti. Kodėl gi dabar turime tarpžemynines raketas su branduoliniais užtaisais, kai prieš 30 metų ginkluoti buvome tik pagaikščiais titnaginiais smaigaliais?

Per šiuos pastaruosius 30 metų fiziologinės mūsų ga­ limybės gamintis įrankius prasiplėtė nebent labai nežymiai. Albertas Einšteinas rankų miklumu būtų daug smarkiau nusileidęs senovės medžiotojui-rankiotojui. Tačiau mūsų gebėjimas bendradarbiauti su aibe nepažįstamųjų dramatiškai išaugo.

Gebėjimas perduoti didesnius informacijos kiekius apie Homo sapiens supantį pasaulį Galimybė suplanuoti ir įvykdyti sudėtingus veiksmus ir taip, pavyzdžiui, apsisaugoti nuo liūtų ar sumedžioti bizoną Gebėjimas perduoti didesnius informacijos kiekius apie socialinius sapiens santykius Didesnės ir darnesnės grupės, siekiančios narių Gebėjimas perduoti informaciją apie išties neegzistuojančius dalykus, kaip kad genties dvasias, nacijas, ribotos atsakomybės bendroves ir žmogaus teises. Kitaip tariant, kitų senovės žmonių elgsena nekito dešimtis tūks­ tančių metų, o sapiens visuomenės struktūra, tarpasmeninių santykių, ekonominės veiklos ir kitos elgsenos pobūdis kartais visiškai pakinta per dešimtmetį ar du.

Titnaginį ietigalį senovėje pasiga­ mindavo vienas asmuo, kuriam patardavo ir galbūt padėdavo tik keli artimi draugai.

Gamindami branduolines kovines galvutes šiais laikais bendradarbiauja milijonai nepažįstamųjų iš viso pasaulio: pradedant urano rūdą žemės gelmėse kasančiais šachtininkais, baigiant fizikais teoretikais, kurie rašo ilgas matematines formules, nusakančias suba­ tominių dalelių sąveiką.

Apibendrinant biologijos ir istorijos santykius po kognityvinės revoliu­ cijos, galima pasakyti štai ką: a. Biologija nustato bazinius Homo sapiens elgsenos ir gebėjimų pa­ rametrus. Visa istorija rutuliojasi šios biologinės arenos rėmuose. Ši arena yra nepaprastai didelė ir dėl to žmonių žaidžiamų žai­ dimų įvairovė išties pritrenkia. Mokėdami išradinėti fikcijas, sa­ piens kuria vis sudėtingesnius žaidimus, kuriuos kiekviena karta dar labiau ištobulina ir išplėtoja.

Kad suprastume sapiens elgseną, reikia apibūdinti istorinę jų veiksmų evoliuciją. Atsižvelgdami vien tik į biologinius veiksnius, būtume panašūs į sporto komentatorių, kuris komentuodamas futbolo pasaulio čempionato varžybas per radiją pasakotų klau­ sytojams apie futbolo aikštę, o ne tai, ką daro po ją bėgiojantys žaidėjai. Kokius tad žaidimus istorijos arenoje žaidė mūsų protėviai akmens amžiuje?

Kiek galima spręsti, hubbel palmer svorio netekimas 30 metų Stadelio liūtažmogį išdrožę žmonės turėjo tokias pat fizines, emocines ir intelektines gali­ mybes, kokias turime mes. Ką jie darė pabudę ryte? Ką jie valgydavo pusryčiams ir pietums?

Sud. Džonas Brokmanas (John Brockman) Tai Pakeis Viską: Idėjos, Formuosiančios Ateitį

Kaip buvo sudaryta jų visuomenė? Ar jiems buvo būdinga vienpatystė ir nuklearinės šeimos? Ar jie rengdavo kokias 44 Sa p i e n s nors ceremonijas, ar turėjo moralės kodeksą, sporto varžybas ir religi­ nius ritualus? Ar jie kariaudavo? Kitame skyriuje dirstelėsime pro am­ žių užuolaidas ir patyrinėsime, kaip gyveno žmonės tūkstantmečiais, skiriančiais kognityvinę revoliuciją nuo žemės ūkio revoliucijos.

Tai Pakeis Viska | PDF

Bemaž visais istorijos tarpsniais mūsų rūšis, sapiens, mito rankiodami maistą. Pastarieji metų, per kuriuos vis didesnis sapiens skaičius kasdienę duoną uždirba plušdami miestuose ar sėdėdami kontorose, ir prieš tai buvę 10 metų, per kuriuos sapiens sėjo pasėlius galutinis riebalų deginimas paneigia austiną ganė gyvulius, tėra akimirka, palyginti su dešimtimis tūkstantmečių, praleistų medžiojant ir rankiojant. Nūdien klestinti evoliucinė psichologija teigia, kad dauguma mūsų dabartinių socialinių ir psichologinių bruožų susiformavo tais anksty­ vaisiais laikais, dar neprasidėjus žemės ūkio erai.

Šios srities mokslinin­ kai tvirtina, kad netgi šiandien mūsų smegenys ir protas vis dar yra pri­ sitaikę medžioti ir rankioti. O medžiotojo-rankiotojo proto sąveika su dabartine poindustrine aplinka, jos didmiesčiais, lėktuvais, telefonais ir kompiuteriais lemia visus mūsų mitybos įpročius, konfliktus ir sek­ sualumą.

Dabartinė aplinka teikia mums daugiau materialių išteklių, gyvename ilgiau už bet kurias ankstesnes kartas, tačiau šioje aplinkoje dažnai jaučiamės susvetimėję, prislėgti ir įsitempę. Anot evoliucinės psichologijos, kodėl taip yra, suprasime, įsijautę į mus suformavusį me­ džiotojo-rankiotojo pasaulį, kuriame vis dar gyvena mūsų pasąmonė.

Turtingos pasaulio visuomenės šiandien stipriai kenčia dėl nutukimo, ir ši nelaimė persiduoda besivystančioms šalims.

• Yuval - Noah .HarariSapienslt PDF - nestresuok.lt
• Riebalų deginimo pagalbininkai
• Eco slim gotas
•  Кто знает… - Хейл театрально вздохнул.

Kodėl gi mums taip maga prikimšti pilvus saldžiausio ir rie­ biausio maisto, kokį tik galime rasti? Atsakyti į šį galutinis riebalų deginimas paneigia austiną bus išties sunku, jei neatsižvelgsime į savo protėvių rankiotojų mitybos įpročius. Jų gyvenamose savanose ir miškuose kaloringi saldumynai buvo labai reti, o maisto paprastai stigdavo. Tipiškam rankiotojui prieš 30 metų buvo prieinamas tik vienas saldumynas - prisirpę vaisiai. Pro­ tingiausia, ką galėjo padaryti akmens amžiaus moteris, užtikusi figo­ mis apkibusį figmedį, - čia pat prisišveisti jų kiek lenda, kol šių ska­ nėstų neužmatė ir iki paskutinio nenurinko vietinių babuinų būrys.

Taip instinktas persivalgyti kaloringo maisto tvirtai įsispaudė į galutinis riebalų deginimas paneigia austiną genus. Net jei šiandien gyvename daugiaaukščio namo bute su grūste prigrūstu šaldytuvu, mūsų DNR vis dar mano, kad braidome po sa­ vaną. Būtent dėl to, aptikę šaldiklyje litrą grietininių ledų, nesusimąs­ tydami iškabiname šaukštu bent pusę pakuotės, o tada visą saldumą nuliejame milžinišku kokakolos mauku.

Ki­ tos teorijos kelia daug daugiau abejonių. Pavyzdžiui, kai kurie evoliu­ cinės psichologijos atstovai įrodinėja, kad pirmykštes rankiotojų ban­ das sudarė ne nuklearinės šeimos, kurių šerdis - monogaminės poros. Labiau tikėtina, kad rankiotojai gyveno komunomis, kuriose galutinis riebalų deginimas paneigia austiną privačios nuosavybės, monogaminių santykių ir net tėvystės.

Moteris tokiame būryje galėjo lytiškai santykiauti ir megzti artimus ryšius su keletu vyrų ir moterų vienu metu, o vaikus kartu prižiūrėdavo visi būrio suaugusieji. Kadangi nė vienas vyras tiksliai nežinodavo, kurie vaikai yra jo, visais mažyliais rūpindavosi vienodai. Tokia socialinė sandara nėra tik Galutinis riebalų deginimas paneigia austiną amžiaus utopija. Dau­ gybė tyrinėtojų patvirtino jos egzistavimą tarp gyvūnų, ypač ar­ timiausių mūsų giminaičių šimpanzių ir mažųjų šimpanzių.

Net ir šiandien yra žmonių kultūrų, kuriose paplitusi kolektyvinė tėvystė, pavyzdžiui, indėnų tauta, vadinama bariais. Tokios visuomenės tiki, kad vaikas gimsta ne iš vieno vyro sėklos, o iš daugelio vyrų sėklos sankaupos moters gimdoje.