Riebiai deganti zuhause

Ji bijojo ir norėjo būtinai išvykti. Nuskubėjau pasku­ tinį kartą pasivažinėti tramvajumi —judėjau rotušės link. Išvados Pasakojimas, apie kokį čia kalbėta, yra ne tiek savų patirčių pateikimas viešumai, kiek savo gyvenamojo pasaulio vientisumo formavimas, ar, kitaip sakant, intersubjektyvios terpės sukūrimas ar atkūrimas.

Gyvenamojo pasaulio laiką patiriu ne tik kaip tvarkingą seką, nuoseklią tąsą, eigą ar atkarpą laikas yra galimas patirti kiekvienu momentu visas. Tinkama analogija su vandens, pavyzdžiui, ežero paviršiaus, matymu: pro paviršių matyti gelmė. Paviršiai perregimi skirtingai: nuo vandens telkinio ir nuo žvilgsnio perspektyvos priklauso, kiek, ko ir kaip matyti pro paviršių.

Pats paviršius yra neatskiriamas nuo to, ką per jį galima permatyti. Laikiškas gylis yra tokia laiko patirtis, kai dabarties įvykiai patiriami kaip būtent toks riebiai deganti zuhause paviršius. Akivaizdu, kad tokia istorinio laiko samprata atsiranda ne skaitant istorinius tekstus, bet veikiau ištinka mus, kai esame riebiai deganti zuhause tarsi tik dabartimi. Kaip vieną iš tokių fenomenologinių laiko sąvokos pasikeitimų galima nurodyti savitą Geschichte terminą vėlyvuose Martino Heideggerio veikaluose.

Jis neįprastas tuo, kad istorinį laiką siūlo suvokti ne kaip liniją vienas kitą keičiančių tuščių ar įvykiais užpildytų atkarpų, bet riebiai deganti zuhause kaip rezonansą tarp skirtingų nebūtinai dviejų epochų.

Epochos nėra išvedamos viena iš kitos, nepavyksta jomis nukloti pokyčių tėkmės vagą. Žinoma, šioks toks perdavimas iš epochos į epochą yra. Tačiau šis perdavimas ne vingiuoja iš vienos epochos į kitą kaip jas visas jungiantis saitas, bet kiekvienąkart išnyra iš istorijos gelmių taip, lyg iš vieno šaltinio trykštų keletas versmių, palaikančių tėkmę, kuri visur yra, o kartu ir niekur nėra Heidegger Istorinis laikas, pasak M. Heideggerio, patiriamas per atskirus supratimus, o ne kaip nuolat sąmonėje palaikoma grynoji forma ar schema.

Šie atskiri supratimai yra intensyvesni laiko gelmės suvokimai, kai paviršius to, ką vadiname dabartimi tai gali būti veiksmas, kurį atliekame, nesvarbu, kiek jis truktų minutę ar keletą metųkukurūzų miltai riebalų nuostoliams daugiau ar mažiau perregimas efemeriškas; kai paviršiaus prasmingumą ima lemti ne jo paties formali charakteristika, bet tai, ką jis nurodo.

Tokio dabartyje 15 16 atliekamo veiksmo svarbą, teisingumą arba grožį daugiausia steigia per jo formalias charakteristikas prasišviečiantys ankstesni atlikimai. Tokiais intensyvesniais istorinio laiko patyrimais galima vadinti visus supratimus, kad bet kuris man svarbus veiksmas, kurį atlieku kad ir minėtas giedojimasturi ne tik tas su mano dabarties reikmėmis susijusias priežastis, kurias galiu suformuluoti ir suformuluoju kaskart jį atlikdama, bet ir mano individualią sąmonę pranokstančias priežastis.

Tai nėra tik, pavyzdžiui, ritualinių veiksmų bruožas; tai daugiau ar mažiau būdinga riebiai deganti zuhause veiksmui, kuris kaip prasmingas kompleksiškas žmogaus judesys susiformavo iki man įsitraukiant į tokią gyvenimo, elgesio, mąstymo praktiką ir priklausys jai ir po to, kai nebepajėgsiu į ją įsitraukti. Toji sunkiau įvardijama priežastis yra noras būti labai savitoje jau nebegyvenančiųjų, gyvųjų ir dar negyvenančiųjų bendruomenėje ar tai būtų tautos, šeimos, ar religinė, profesinė, ar luomo bendruomenėpalaikyti jos egzistenciją.

Laiko gelmės patirtys yra intersubjektyvios laikas suvokiamas ne kaip tuščia forma, bet kaip kitų žmonių praeities ir ateities kitų bendrija taigi kaip tradicija, suteikianti tapatybės kriterijus. Tradicija kaip tapatumo gairės Istorikas ir istorijos filosofas Jörnas Rüsenas teigia, kad istorinė sąmonė yra toks intelekto darbas, kurio tikslas yra paaiškinti ir per tai sušvelninti įtrūkį tarp kilmės ir ateities kaip tik šis plyšys yra vieta, kurioje formuojasi tapatybė Rüsen 1.

Pasak J. Rüseno, vien prisimenamų ar užfiksuotų įvykių seka įvykių vardijimu tas plyšys nepanaikinamas. Nuolatinis mėginimas jį suvokti ir užlydyti yra pasakojimas. Taigi kalbėdamas apie intelekto darbą, J. Rüsenas čia kalba ne tiek apie svarstymus, skaičiavimus ar planavimą, bet visų pirma apie pasakojimą.

Iš tiesų savos tapatybės žinojimas daug dažniau artikuliuojamas veiksmu laikysena, poelgiu, veiklos pasirinkimu ir t. Patys įvairiausi veiksmai, nuo visiškai buitinių iki visiškai ritualinių, yra nuorodos į bendruomenę, su kuria per tą veiksmą save siejame. Negalėtume nieko veikti, nežinodami tos veiklos prasmės ir bendrų gyvensenos kriterijų. Tie kriterijai neturi būti ir retai būna išsakomi abstrakčiais samprotavimais ar deklaracijomis.

Be riebiai deganti zuhause, kad išreiškiami veikla ir kūryba, jie nuolat pasakojami visokiausiose situacijose ir įvairiausiais pasakojimo žanrais. Pasakojimas yra kitoks kalbėjimas negu aiškinimas ar samprotavimas. Kitaip nei diskursas, pasakojimas ne apsvarsto, apmąsto veiksmą, bet pilvo riebalus deginantis tepalas jo prasmę per kontekstą.

Frankas Ankersmitas pasiūlo perskyrą tarp tapatybės ir individualumo, sakydamas, kad individualumas yra tipizavimo produktas, o tapatybė naratyvizavimo produktas Ankersmit Tipizuoti čia riebiai deganti zuhause identifikuoti bet kurį daiktą, reiškinį ar žmogų taip pat ir save kaip tam tikro tipo atskirybę suvokti savo skirtingumą nuo kitos kultūros žmogaus, nuo kito laikotarpio žmogaus, galiausiai nuo bet kurio kito žmogaus ; o naratyvizavimas yra žingsnis toliau: pasakojant patvirtinami sau ir kitiems visos prisiimamos veiklos principai.

Tipizavimas atskiria, naratyvizavimas jungia su kitais. Jungia ne tik žmones į bendruomenę, bet ir bendruomenes tarpusavyje, nes pasakojimas, kuris siužeto požiūriu yra tvarkingas, 16 17 bene visada pranoksta vienos kurios žmonių grupės nuostatas ir interesus. Juo labiau naratyvizuojantis 1 yra pasakojimas, tuo jis universalesnis.

Tapatybė kuriama ne atsiskiriant, bet prisijungiant; prisijungiant savo ruožtu ne pareiškimu ar momentiniu pasirinkimu, bet per ilgą veiklos kaip numesti svorį po apgauti dieną gyvensenos principų mokymąsi. Pasakojimas yra svarbi šio mokymosi dalis: juo perduodamas ir palaikomas veiklos prasmingumas. Be to, pasakojimas pats yra viešos savasties steigimo ir patvirtinimo veiksmas.

Jei pasakojamas savo gyvenimo fragmentas, jo prasmės formavimo tvarka artima bet kurio kito žanro pasakojimams. Jei pasakojama sakmė, patvirtinamas asmeninis pritarimas tokiam gyvenamosios vietos įsisavinimui, kuris nuo seno praktikuojamas toje vietoje. Jei pasakojama pasaka ar anekdotas, tada palaikoma ta moralinė, etinė ar estetinė tvarka, kurią jie nurodo.

Traktuojant pasakojimą kaip veiksmą kaip kasdienį ar šventinį ritualą, įsiliejantį į nuolatinį tapatybės perartikuliavimo judesį, ima kitaip matytis ir tradiciją tiriančio etnologo ar folkloristo vaidmuo. Pasakojimo veiksmas kaip tradicijos perėmimo paradigma Jeigu tradicija pristatoma kaip stabilus vienąkart tiesa, neaišku kada, bet tai ir nesvarstoma susidaręs ir nekintantis tradicinių žinių blokas, kurį sudaro aiškiai apibrėžtos žinojimo sritys ir formos, tada visa tai fiksuojama siekiant išsaugoti.

Folkloru tada vadinamos tam tikrą nekintamą formą įgijusios, sakytiniu perdavimu perduodamos artikuliacijos. Liaudies dainos, stebuklinės pasakos tipiški tokių artikuliacijų pavyzdžiai, iki šiol dažnai laikomi pavyzdiniais folkloro modeliais. Kitaip yra tada, jei tradicija laikomas žmogaus veiksmus motyvuojantis ir pateisinantis žinojimas, orientuotas ne į patvarių kalbinių raiškų išlaikymą, bet į lanksčių veiklos principų perėmimą, palaikymą ir perdavimą.

Šis žinojimas yra naratyvinis savo struktūra: naratyvas yra toks kalbėjimas, kuriuo siekiama ne atspindėti tarpžmogiško santykio situaciją retrospektyviai, ne ją reflektuoti ir svarstyti, bet modeliuoti dabartyje steigiamą santykį. Kaip tik dėl riebiai deganti zuhause neįmanoma išmokti pasakoti skaitant, veikiau priešingai, kiekvienas, kuris mėgino sekti pasaką ar pasakoti anekdotą, žino, kad šis perkėlimas iš rašyto teksto į gyvą situaciją yra be galo komplikuotas.

Pasakojimas darbas su situacija, o ne su teksto prasmėmis. Fiksavimas yra toks tradicijos naratyvinio žinojimo tematizavimas, kuris panaikina veiksminį šio žinojimo pobūdį paverčia jį nuo asmens ir situacijos atsieta informacija ir pakeičia adresatą. Saugojimas, kuris, be abejonės, būtinas veiksmas, pakeičia saugojamų dalykų funkciją ir drauge jų prasmę.

Žiūrint į pasaką vien kaip į jos tekstą, jos prasmė keičiasi. Žiūrint į dainą vien kaip į jos tekstą ir melodiją, neimant domėn dainavimo veiksmo specifikos, daina matoma nebe kaip santykio steigtis, bet kaip kūrinys, kurį galima atlikti. Tuo tarpu akivaizdu, kad daina dainuojama kartu, arba dainuojama kam nors, galiausiai dainuojama menamam kam nors 1 Naratyvizuojantys pasakojimai, anot Haydeno White o, Northropo Frye aus ir kitų, yra tie pasakojimai, kuriuose maksimaliai paslėptas autorius su savo subjektyviais patyrimais ir vertinimais.

Labiausiai naratyvizuojantys tekstai yra tie, kuriuose, pasak H. White o, įvykiai vyksta patys perteikiamas pats jų vyksmas, o ne jų percepcija White 2; Frye 33 Pranoksta atverdamas juodviem dainą ar giesmę kaip veiksmą, pro kurio išorinius bruožus persimato istorinis laikas, susitelkiantis į intensyviai išgyvenamą dabartį taip yra ir tais atvejais, kai giesmė ar daina nėra sena estetinės patirtys, ypač muzikos, yra tie intersubjektyvūs dabarties suvokimai, kurie nurodo į laike pratęstą ir erdvėje išskleistą socialų kontekstą.

Taigi to veiksmo dainavimo rezultatas yra ne daina kaip melodijos ir žodžių junginys; rezultatas yra tas, kad santykis tarp veiksme dalyvaujančiųjų prasitęsia, tampa tuo universaliai teisingesnis, juo sklandesnis dainavimo veiksmas.

Panašiai yra ir su autobiografiniais pasakojimais ar istorinių įvykių atsiminimais: jie taip pat gali tapti labai reikšmingi arba labai kvaili priklausomai nuo situacijos, kurioje pasakojami. Kai jie redukuojami į tekstą, tada nieko nebereiškia pauzių ilgis, jų užsipildymas neva nereikšmingais veiksmais ir garsais, nieko nebereiškia nei šypsenos, nei žvilgsniai, nei rankų mostai, net intonacijos.

Tačiau daug svarbiau už visa tai, kad nusitrina labai reikšmingas situacijos dalyvis klausytojas; klausytojas, kuris ir duoda užduotį juk akivaizdu, kad vienokią užduotį pateikia anūkas, kitokią kaimynas, dar kitokią pirmąkart užėjęs mokslininkas, sakysim, etnografas, istorikas ar sociologas. Iš tikrųjų dėmesys pasakojimo situacijai, o ne vien fiksuotam pasakojimo rezultatui tekstui nėra visuotinė nuostata. Struktūrinės lingvistikos atstovai, kaip, pavyzdžiui, Roland as Barthes as, pasakojimo situacijos pasakojimu nebelaiko.

Barthes as sutinka su tuo, kad pasakojimas priklauso nuo pasakojimo situacijos, visumos protokolų, pagal kuriuos naudojamasi pasakojimu, tačiau ištirti šią situaciją, kuri, esą, archajiškomis vadinamose visuomenėse yra patikimai užkoduota, riebiai deganti zuhause mūsų dienų visuomenėse visiškai atsitiktinė, jis nebelaiko savo, kaip pasakojimo tyrinėtojo, užduotimi Barthes Tuo tarpu sankirtoje su fenomenologija plėtojamuose pasakojimo tyrinėjimuose kaip tik ši pasakojimo situacijos analizė tampa atskaitos tašku.

Pasakojimo situaciją pirmiausia įsivaizduojame tokią, kurioje pasakotojas ir jo auditorija komunikuoja tiesiogiai. Tokia situacija skiriasi nuo, pavyzdžiui, tokios, kai skaitytojas komunikuoja su autoriumi per tekstą, ir nuo panašių. Skiriasi kaip tik tuo, kad tokioje gyvo pasakotojo ir auditorijos komunikacijoje būtinai ima diktuoti sąlygas santykis tarp komunikuojančiųjų. Roy us Schaferis, tyręs pasakojimų, su kuriais susiduria psichoanalitikai, t.

Tai, iš ko ji susiformuoja, yra pati dialogo situacija. Schaferis vadina pirmine istorija, kuri klostosi dabartyje: tai visada ir būtinai yra dabarties prasmės ar dialogo metu iškilę poreikiai Schafer Kitaip sakant, pasakojimo veiksmas ir jo kontekstas yra aktyvi terpė šiuo R. Schaferio aprašomu atveju aktyviausias veiksnyso ne vien pasyvi aplinkybių apsuptis. Gyvą spontanišką pasakojimą reguliuoja besiklostantis vykstantis santykis tarp pasakotojo ir klausytojų, to santykio produkuojamos reakcijos ir poreikiai.

Be to, besišnekantys žmonės paprastai nėra pasitraukę nuo visų savo rūpesčių: tuo metu kai jie kalbasi, jie 18 19 abu dar būtinai sprendžia ne vieną problemą, ar atsiradusią jų gyvenime tik neseniai, ar kamuojančią jau ilgą laiką.

Nepaisant to o gal kaip tik dėl topasakojimas nėra privačių pasakotojo pažiūrų ir įspūdžių išraiška. Tai, kas pasakojama, yra ir sava, ir vieša tuo pat metu. Todėl, grįžtant prie tradicijos fiksavimo, kuris visada yra gyvas besikuriantis santykis, o kartu savasties ir tapatybės steigimas bendravimo situacijoje, aišku, kad labai netikslu būtų tikėtis kokių nors objektyvių duomenų pateikimo.

Žmogus rodo mokslininkui etnografui visą gyvenimą saugotą daiktą, pavyzdžiui, skarą, ir sako, kad ją išaudė senelė, nors matyti, kad skara, kaip ir kitos tokios pat, austa prieš šimtmetį kurioje nors audimo dirbtuvėje. Tačiau tai aiškus savasties steigimas: mokslininkas reprezentuoja viešumą, kuri yra kitokia negu kaimo bendruomenė ar draugų būrys. Mokslininkas yra priimamas kaip mediumas, per kurį atsiveriama visuomenei.

Vadinasi, riebiai deganti zuhause pateikiamas maksimaliai prasmingas gyvenimo paveikslas, net jei dėl tos vientisos ir pageidaujamos prasmės kai kurios detalės yra pildomos, kai kurios trinamos.

1. Per savaitę deginti apatinius pilvo riebalus
2. Summary
3. Moteris Berlyne - PDF | PDF

Steigiama tokia savastis, kuri labiausiai atitinka to žmogaus įsivaizdavimą, koks turi būti ir kaip turi atrodyti žmogaus mikrokosmosas, nuo išorinio apipavidalinimo iki elgsenos, mąstysenos ir riebiai deganti zuhause kriterijų.

Vienas svarbiausių riebiai deganti zuhause antropologijos principų yra nepasitikėjimas schemomis, grįstomis pažinimo kaip reprezentacijos samprata taip pat ir atitinkamu požiūriu į pasakojimą. Anot Michaelio Jacksono, žinojimas, pagal kurį žmogus gyvena, nebūtinai sutampa su žinojimu, kuriuo žmogus aiškina savo gyvenimą. Pasakojantis žmogus ir tyliai savo buityje besisukantis žmogus nėra tiksliai tas pats savęs paties patyrimo ir suvokimo požiūriu.

Taip yra dėl to, kad joks pasakojimas nėra retrospektyviai peržiūrinėjamos ir tuo būdu artikuliuojamos patirtys ir veiksmai. Taip pat joks pasakojimas nėra tik atsimenamo teksto pakartojimas, nieko tuo tekstu nesakant apie save tam, kuris klausosi. Pasakojimas, kaip jau daug kartų sakyta, pats yra veiksmas, kuris transformuoja tai, kas patirta, tai, kas suprasta, į dabar t.

Transformuojamas yra ne tiek pasakojamas praeities įvykis arba atsimenamas pasakojamosios tautosakos kūrinys, kiek intersubjektyvi situacija intersubjektyvių asmens laikysenų visuma. Skirtumas tarp tradicijos perėmimo ir fiksavimo Kai visa, kas gyvai kalbėta, vienu ar kitu būdu paverčiame tekstu, šis tekstas nebėra anos pokalbio situacijos dalis, jis yra priemonė kito ir visiškai kitokio bendravimo: užrašiusio mokslininko bendravimo su savo menama auditorija.

Lauko tyrimo metu užrašytas tekstas būtinai turi savo numanomą skaitytoją. Fiksuojant kuriamo teksto adresatas diktuoja fiksavimo pobūdį. Bet kuris užrašymas, surašymas ar įrašymas modeliuojamas atsižvelgiant į adresatą: fiksavimas yra ne sakytinio perdavimo perėmimas, bet adresato pakeitimas. Užrašyto teksto ar nufilmuotos situacijos 19 20 adresatas yra nebe pažįstamas ar artimas žmogus, nebe tiesioginiai palikuonys, bet anonimai.

Jei išrenkami tam tikri kalbėjimo tipai riebiai deganti zuhause kalbėjimo turiniai, jie būtinai turi numatytą jų panaudojimą. Vienas iš dažniausiai pastarąjį šimtmetį beveik vien tik nereflektuotai numatomų panaudojimo būdų užfiksuotą veiksmą kalbėjimą, dainavimą ar riebiai deganti zuhause kitą paversti simboliais.

Tačiau pirmiausia tai, kas verčiama simboliu, turi būti artikuliuota vienoje plotmėje redukuojama į rašytinį tekstą, į ornamentą. Norisi paklausti, ar tokia redukcija nėra supaprastinimas kalbant, pavyzdžiui, apie juostą, kuri, be ornamento, turi ne tik spalvinius derinius tiriant šiuos daiktus, dažniausiai jie taip pat imami domėnbet ir storį, ilgį, tankumą, panaudojimo niuansus, priežastis, dėl kurių tas daiktas buvo saugomas, ir galiausiai priežastis ir būdą, kuriuo jis buvo parodytas ar atiduotas mokslininkui su visomis tos situacijos detalėmis.

Net jei visos šios detalės būna užfiksuojamos, jos vertinamos kaip pagalbinės, mažai reikšmingos; tuo tarpu ornamento tyrinėjimas atveria tokias prasmes, apie kurias tos juostos savininkė net jei ji yra autorė nieko nė neįtarė. Panašiai atsitinka ir su į tekstus ir į melodijas redukuotu folkloru, ir su kitais tradicijos elementais. Svarbiausia iš viso to, kas dingsta tiriant tradicijos elementus, yra pati tradicija kaip sãvitos ir nenykstančios laiko suvoktys, įvykstančios veiksmų, kuriais tradicija reaktyvuojama ir perteikiama, metu.

Tradicinis žinojimas nėra fiksuotų artikuliacijų prisiminimas, bet veiksmo prasmių, jo motyvų žinojimas. Tradicijos perėmimas nėra išoriškas veiksmo pakartojimas, bet prasmės pratęsimas.

Savo ruožtu prasmės supratimo judesio pakartojimas yra tos prasmės atnaujinimas, kartu ir pakeitimas: jos suaugimas su dabarties situacija. Kasdienius veiksmus pagrindžiantis motyvuojantis ir pateisinantis žinojimas orientuotas ne į patvarių kalbinių išraiškų išlaikymą, bet į lanksčių veiklos principų perėmimą, palaikymą ir perdavimą.

Kalba, kalbėjimas čia visada išvien su veiksmu kalbėjimas yra ne išgyventos ar įsivaizduotos situacijos at-spindys ar aprašymas, bet situacijos dalis. Kasdienių ar šventinių veiksmų prasmės išmokstamos kartojant patį veiksmą, o ne įsimenant jo verbalinį apibūdinimą. Nei sriubos virimas, nei pasakos sekimas abu šie veiksmai vienodai neredukuojami į jų at-pasakojimą.

Tuo tarpu užfiksuota pasaka visada yra atpasakojimas vien dėl to, kad pati sekimo situacija panaikinta, o kaip tik ji su visais niuansais yra perimama kaip tradicija.

Veiksmo perdavimo specifika tokia, kad perduodamas riebiai deganti zuhause, persakomas ar kompleksiškai perteikiamas yra būdas kaipo ne duomenys apie. Šis būdo perdavimas, veiksmo prasmių perdavimas ir jų perėmimas yra tradicija: perduodamos nefiksuotos ir nefiksuojamos reikšmės.

Būdas yra išskaitomas labiau iš pasakojimo situacijos negu iš pasakojimo teksto reikšmių. Lyotard as naratyviniu žinojimu, jo perimamumu vadina kaip tik šią būdo perėmimo tvarką, kuri aiškiai skiriasi nuo mokslo duomenų perimamumo ir plėtojimo. Socialinį saitą ji konstruoja ne tik iš pasakojimų reikšmės, bet iš paties perpasakojimo akto.

Gali atrodyti, kad pasakojimai nurodo į praeitį, tačiau iš tikrųjų jų referentas yra iš to paties laiko, kuriame vyksta 20 21 perpasakojimo aktas Lyotard 58 Bendruomenės, pagrindine kompetencijos forma pasirinkusios naratyvumą, nėra koks nors benykstantis ir itin retas reiškinys. Priešingai naratyvinis savasties modelis iki šiol funkcionuoja kaip svarbus tapatybės formavimo būdas tai plačiai aptarinėjama tema filosofiniuose bei sociologiniuose tekstuosetačiau kiek sunkiau pastebima, kad naratyvumas iki šiol, taip pat ir Vakarų visuomenėse, yra bendrumo steigimo priemonė.

Tradicija yra pasakojimu palaikomas žinojimas, kaip elgtis, mąstyti ir veikti, šis žinojimas, kaip toks, nenyksta, bet jis nėra ir pastovus; jis kinta, tačiau kinta išlaikydamas kaitos principus struktūrą. Tradicijos sąvokos redukavimas į praėjusių epochų ir tvarkų reliktus dabartyje yra priešinga pozicija 30 dienų šlaunų lieknėjimo iššūkio rezultatai, kad ieškant reliktų ignoruojama tradicija kaip struktūrinė kaita, kaip procesas.

Tai, kad nepastebimos šiuolaikinės įvairių tradicinių žanrų versijos, nėra vienintelis ir didžiausias pastarojo požiūrio steigiamas nesusipratimas; kur kas blogiau, kad tradicijos kaip kultūrinio tęstinumo vyksmas suvokiamas neretai ir mokslininkų pateikiamas kaip pasibaigęs kaip istorinė praeitis, kuri atgyja tik akademinėse intertekstinėse riebiai deganti zuhause.

Jei tradicija yra naratyvinis žinojimas, tada vargu ar jis gali nykti. Naratyvumas galbūt kiek traukiasi iš meninės kūrybos žanrų, tačiau pasakojimas, kaip veiksmų pagrindimo tvarka, neturi kas jį pakeičia.

Frankas Kermode as pastebi, kad Aristotelio aprašytas ir įdiegtas pasakojimo modelis su aiškia pradžia, kulminacija ir pabaiga traukiasi atsirandant fikcijų formų įvairovei fabula nebėra būtina fikcijos žanro tvarka Kermode 64, 67 Tačiau Jensas Brockmeieris, remdamasis ne kabinetiniais literatūros tyrinėjimais, bet antropologiniais autobiografinių pasakojimų tyrimais, daro išvadą, kad šis ir panašūs F.

Kermode o teiginiai galioja vien profesionalios grožinės literatūros srityje. Užrašyti ir neužrašyti neprofesionalūs pasakojimai ir toliau pasakojami fabulomis.

Brockmeieris tai aiškina tuo, kad gyvenimas, papasakotas kaip tikras gyvenimas, pirmiausia turi būti prasmingas prasmingas būtent konvencine prasme, ir jis toks turi būti ir nesėkmių, pralaimėjimų ar atsitiktinumų atvejais.

O prasmingas jis būna tada, jei, pavyzdžiui, pasakojamas vieno iš tradicinių siužetų žanro rėmuose, pagal nustatytus pasakojimo pavyzdžius, kurie yra tie patys kiekvienoje kultūroje. Nors moderno ir postmoderno literatūros, kino, teatro, muzikos ir kitų menų naratyvinėse konstrukcijose įvyko milžiniškas šuolis, siužetų požiūriu mes riebiai deganti zuhause šiandien tebegyvename konvencinės išminties amžiuje, apsikasę stereotipiniais romansais, riebiai deganti zuhause muilu, nekrologais, komiksais, asmenų ir įvykių pristatymais Brockmeier, Carbaugh Tai nėra tik prisirišimo prie tam tikros pasakojimo formos išraiška; veikiau taip yra todėl, kad siužetas yra galiojančios moralės patvirtinimo arba paneigimo, t.

Žmonės įprasmina savo gyvenimus siužetais. Siužetas fabula, mythos bendrabūvio ar tiesiog susikalbėjimo, susitarimo galimybės karkasas. Svarbiausias pasakojimo tikslas nėra suteikti informaciją net jei jos prašoma.

Tai matyti klausant istorinių ar autobiografinių pasakojimų. Dėl siužeto sutvirtinimo ar pakeitimo naikinamos vienos pasakojimo detalės, kuriamos kitos.

Ir ne vien smulkios detalės pasakojime, bet ištisi įvykiai gali dingti iš bendruomenės sakytinės tradicijos gyvos bendruomeninės atmintiesjei tik jie neatitinka konvencinės išminties, neturi jokio santykio su nuolat naratyviai patvirtinamais gyvenimo principais.

Tai nuolat pabrėžia antropologas M. Jacksonas: Nors pasakojimai kyla iš individualios patirties, tačiau pasakojimui vertę suteikia ne individo, bet bendruomenės patvirtinimas Jackson Pasakojimo, į viešą įvykį transformuojamos individualios patirties, prasmė yra intersubjektyvi.

Prasmė, kurią galima jungti su kitomis, jai bendramatėmis prasmėmis konfigūruojamomis steigiant bendrą prasmęjokiu būdu nėra susiformavusi praeityje ir dabartyje tik išdėstoma.

SAD STORY - Untouched Abandoned Family House of the Belgian Cat Lady

Taigi ta keista situacija, kai tyrinėtojas yra tarsi viešumos kaip visuomenės atstovas visuomenė jo ausimis klauso, jo akimis stebi, jo skonio receptoriais ragauja ir t. Tai veiksmas, kuris keičia visus jo dalyvius: pasakotojas čia nėra tik perteikėjas, o klausytojas nėra tik fiksuotojas.

Išvados Pasakojimas, apie kokį čia kalbėta, yra ne tiek savų patirčių pateikimas viešumai, kiek savo gyvenamojo pasaulio vientisumo formavimas, ar, kitaip sakant, intersubjektyvios terpės sukūrimas ar atkūrimas. Tai įvyksta ne vien dėl naratyvinės prasmių komponavimo struktūros; pasakojimo turiniai taip pat prisideda prie šios funkcijos išpildymo.

Tai, kas pasakojama, pasakojimo turinys susijęs su kuria nors bendruomeniškumo problema. Viešas gyvenimo dramas tyręs antropologas Victoras Turneris teigia, kad socialinė drama pasakojama ne dėl įdomios įvykių kompozicijos ir ne dėl konkrečių moralės normų perteikimo įvykių prasmėmis ir jų jungtimis, bet dėl vienos ar kitos su socializacija susijusios problemos Turner Kitaip sakant, pasakojimo situacijos prasmė pranoksta pasakojimo kaip teksto bendrą prasmę.

Toks pasakojimo traktavimas gerokai skiriasi nuo naratologinio tekstų aiškinimo, tačiau kaip tik toks traktavimas reikalingas gyvam bendruomenėje cirkuliuojančiam pasakojimui, jo motyvams ir funkcijoms tirti. Pasakojimas neturi reikalų su pasauliu kaip tokiu su pasauliu kaip kosmologijos mokslo objektu, nebent su jo percepcija; viskas, kas pasakojama, pasakojama apie asmenį bei tarpasmeninius saitus.

Ne visai tikslu sakyti apie tarpasmeninius saitus, nes pats pasakojimas jau yra toks saitas, o ne papildomo išpildymo reikalaujantis saito modelis. Visi pasakojimo akcentai, galima sakyti, yra ne išoriniai, bet vidiniai ryškinamas ne pasakojamas įvykis, bet jo prasmė, kuri visada pranoksta patį įvykį tuo, kad nėra priklausoma riebiai deganti zuhause konkretaus atsitikimo su jo savybėmis.

Atsitinka taip, kad kiekviena papasakota konkretybė turi tarsi iliustracijos, pavyzdžio pobūdį. Rüsenas pabrėžia, kad gyvensenos principai nebūna veiksmingi tol, kol formuluojami sau ar pateikiami kitam abstrakčiai diskursyvia forma, kol jie neįkūnyti, t. Viešumas kaip savęs supratimo terpė, bendrumas kaip bendrų principų aktyvus palaikymas šie dalykai galbūt pasiekiami ir įtikinėjant, diskursyviai 22 23 įrodinėjant jų svarbą.

Tačiau kur kas efektyviau ir įprasčiau bendrumas steigiamas per individualių ir kartu bendruomeninių pasakojimų kūrimą ir perkūrimą. Žvelgiant į bendruomenę kaip darinį ne kiekybiniu, bet kokybiniu žvilgsniu, aišku, kad tai naratyvo terpė ir rezultatas. Alasdairas MacIntyre as bendruomenę vadina perduodančiųjų ir perimančiųjų tinklu MacIntyre Pasakojimas anaiptol nėra tik bendruomeniškumo paaiškinimas; pasakojimas yra bendruomeniškumo konstravimas, artikuliavimas, kitaip sakant, pats šio reiškinio buvimo būdas.

Bendruomeniškumas yra procesas, o ne statiškas arba nekintančią struktūrą turintis darinys. Bendruomenė egzistuoja tik dėl pasakojimo, sako Davidas Carras Pasakojimas šiuo atveju turi būti suprantamas maksimaliai plačiai: nuo pasakojimų pasakojimo ir pasakų sekimo vaikams iki prisiminimų rašymo, siužetinių skulptūrų gaminimo, filmavimo ir fotografavimo, tapybos ir t.

Pasakojimo pačia plačiausia prasme kitimas, jo nuolatinis revizavimas yra ne tiek žmonių grupės bendrų siekių ir tikslų peržiūrėjimas, kiek vis naujai vis kitaip, kitokiomis priemonėmis, kitais akcentais ir prasmėmis atliekamas tos grupės bendrumo įprasminimas. Tada keista, jei etnografas siekia užrašyti tik tuos pasakojimus, kurie bendruomeninę tapatybę steigė ar koregavo prieš šimtmetį, bet nesidomi tais, kurie revizuoja dabar gyvenančių žmonių tapatinimosi su jų socialine aplinka būdus.

Tačiau ir tas pasakojimas, kuris yra pasakojamas apie bet kurią gyvensenos sritį mokslininkui, yra vis dar ir, ko gero, labiausiai pasakojimas, o ne pateikiami objektyvūs duomenys. Juo visų pirma steigiamas bendruomenės kaimo, šeimos, profesijos ir pan. Pasakojimu yra kuriamas santykis su tuo, kuriam pasakojama. Mokslininkas negirdi pasakojimų, kokius girdi jo pašnekovų vaikai, jo pašnekovų kaimynai. Pasakojimas visada yra santykio kūrimas: net pasakodami savo išgyventą praeitį, žmonės kuria savo dabarties vaidmenį.

Pasakodami riebiai deganti zuhause įvykius ar prisimindami senus jiems perduotus įvairių žanrų pasakojimus lokalizuoja savo savastį diachroniniame kontekste, kuriame riebiai deganti zuhause ryškina savo vaidmenį. Vaidmenį ne apsimetimo, bet saitų įsisąmoninimo prasme. Galbūt šis vaidmuo bus pamirštas iškart pasibaigus pokalbiui, galbūt dar kurį laiką tas viešasis aš bus lyg ramstis, lyg sektinas paveikslas. Kaip tik todėl tradicijos neįmanoma kaupti ir sisteminti kaip objektyvios nustatytų rūšių informacijos.

Net jei tokią informaciją įmanoma išgauti, atrasti, surinkti darant vien tik tai, pasimeta svarbesni dalykai. Geoffrey Roberts, London, New York. Barthes Roland Bartas Rolanas Pasakojimų struktūrinės analizės įvadas, kn.

Halls, London. Jackson Michael Introduction. Michael Jackson, Bloomington and Indianopolis. Jörn Rüsen, New York, Oxford. Mitchell, Chicago. In the course of recent decades, when philosophers of history started attributing discontinuity, stratification and finally, rhythmic to the historical time, tradition is also reconsidered.

It becomes means of perceiving time parallel to history. Tradition is knowledge supported by narrative means, characteristic to the modern humans as well. The narrativity might be receding from amongst the genres of artistic creativity, but narration as ways of grounding the actions remains irreplaceable. The narrative is a paradigm of transferring and adopting tradition; therefore nuances of the narrative research can best reflect changes in the methods of investigating tradition.

According to the phenomenological and narratological analysis, no narrative is ever a retrospective survey of actions or events. Likewise, no narrative is ever only a repetition of a memorized text. The narrative itself is a process of transforming the experienced and perceived things into the simultaneously created relationship between the real or imagined speaker and the real or imagined listener.

It is the riebiai deganti zuhause situation that is transformed in the course of the narrative rather than the narrated past event or the memorized piece of folklore; the narrative establishes the public identity. The act of narration creates a relationship with the one who is narrated to.

The researcher represents publicity different from the village community or the circle of friends. The researcher is accepted as mediator, by way of whom one opens up to the society and therefore presents the most meaningful picture of life, even if some details are added while others are erased in the name of achieving riebiai deganti zuhause integrity.

D a r b o t i k s l a i aptarti pastaraisiais metais užrašomos folklorinės medžiagos bendruosius bruožus ir galimas tyrimų kryptis, pasinaudojant šiuolaikine rusų folkloristikos patirtimi. Ty r i m o m e t o d a i analitinis, interpretacinis. Ž o d ž i a i r a k t a i: lauko folkloristika, išsisakymas, kultūrinis tekstas, folkloriškumas. Įvadinės pastabos Pastaraisiais metais, vis nemažėjant folkloro lauko tyrimų darbams, su kiekviena diena aktualiau darosi pasiaiškinti dabartinio folkloro turinio sampratą.

Tokį poreikį ypač jaučia besidarbuojantieji šių tyrimų baruose. Įvykus ir tebevykstant mūsų akyse didžiulei buvusių vertybių, apskritai tradicijos kaitai, iškyla neatidėliotinas uždavinys mėginti apsibrėžti dabartinio folkloro turinį, galimas jo ribas, nors apytikriai nusistatyti ir jo pobūdį atitinkančias metodologijas.

Su metodologiniais sunkumais susiduriama ne tik riebiai deganti zuhause folklorą, bet ir poekspedicinėje praktikoje, kai gautą medžiagą reikia sutvarkyti ir parengti archyviniam saugojimui.

Vis dėlto daugiausia abejonių ir problemų kelia neseniai pradėta fiksuoti dažno informanto pateikiama, paprastai visiems žmonėms bendrais išgyvenimais grįsta plati kultūrinė informacija, kurios nei aprėptis, nei paskirtis net pačiam užrašinėtojui nėra iki galo aiški, nors ir numanoma.

Tiesiog susidariusi situacija iki šiol yra nuodugniau neaptarta. Sumažinkite kremą per pusę, leiskite jam švelniai pravėsti. Būtinai nenaudokite stiprios ugnies, nes kremas degs ir bus deginto skonio bei kvapo. Tada, naudodami troškintą keptuvę: įpilkite šaukštą alyvuogių aliejaus ir prakaituokite faršą ir svogūną. Suberkite špinatus ir greitai suvyniokite. Atminkite, kad tai nebūtinai turi būti visiškaiĮdėkite susmulkintą omaro mėsą ir išmaišykite, kol įkais ir supilkite šaukštą sviesto ir omarų kremą.

Dideliame puode verdančio vandens virkite šviežią linguiną maždaug 30 sekundžių, kol jis iškeps. Sumaišykite ką tik paruoštus makaronus su omarais ir grietinėle riebiai deganti zuhause sumaišykite, kol jie visiškai įsimaišys.

Patiekti: dubenyje pasukite makaronus centre, viršuje sukurdami nedidelį šulinį, kad iš keptuvės įsisegtų omaras ir papildomi špinatai.

Nuskuskite salotas su šviežia rikota ir papuoškite smulkintais laiškiniais česnakais ir peletrūnais. Mes atrodome į vidurvasarį, kuris eina prie pat Oregono pakrantės, - į taikelios minutės kelio automobiliu nuo vyno šalies!

Noriu galvoti tik apie šią dieną ir apie tai, ką reikia nuveikti dabar. Aplink kioską spiečiasi žmonių grupelės - niūrūs veidai, murinantys prislopintais balsais: —Juk kiekvienas turėjo bent truputėlį vilties Jis niekaip neprasisprau- džia pro lūpas. Vėl aukštyn į mansardą. Tai ne mano namai. Savųjų ne­ beturiu. Baldais apstatytas kambarys, kurį subombardavo, irgi nebuvo mano, tačiau per šešerius ten pragyventus svorio netekimo ir vėmimo priežastys M oteris Berlyne 9 jo sienos jau buvo persigėrusios mano alsavimu, pripratu­ sios prie mano knygų, paveikslų ir šimtų niekučių, kuriuos gyvendamas žmogus sukaupia aplink save.

Ten buvo mano jūrų žvaigždė —suvenyras iš paskutiniųjų taikių atostogų, - dvipusis sieninis kilimas, kurį Gerdas atvežė iš Persijos, ža­ dintuvas įlenktu korpusu, fotografijos, seni laiškai, citra, monetos iš dvylikos valstybių, nebaigti mezginiai, šiluma dvelkiantys sendaikčiai - visi nugyventų metų prisimini­ mai, jų odos, žievės ir nuosėdos. Dabar, kai viso to nebėra ir liko tik krepšys su keliais dra­ bužiais, jaučiuosi nuoga ir lengva.

Aš nieko nebeturiu, todėl man priklauso viskas, pavyzdžiui, šis svetimas butas palė­ pėje. Iš tiesų jis nėra visiškai svetimas. Šeimininkas —buvęs mano kolega.

Kol jis nebuvo pašauktas į karą, dažnai čia svečiuodavausi. Mudu sudarydavome sandorius, atitinkan­ čius laikmečio dvasią: savo prancūzišką konjaką iškeičiau į daniškus mėsos konservus, prancūzišką muilą - j puskojines, kurias jis buvo gavęs Prahoje. Netgi turėjau progą pranešti jam apie subombarduotą būstą ir riebiai deganti zuhause leidimą atsikrausty­ ti čia.

Paskutinė jo žinutė atėjo iš Vienos —kolega pasakojo gavęs vietą Vermachto cenzūros tarnyboje.

F O L K L O R E S T U D I E S XXXV - PDF Free Download

Kur jis dabar?. Šiaip ar taip, butų mansardoje paklausa nedidelė. Be to, per stogą prasisunkia lietus, nes kai kur čerpės sudėtos nelygiai arba riebiai deganti zuhause. Čia, viršuje, niekaip negaliu nurimti —nuolat zuju po kambarius. Deja, neradau beveik nieko. Namų tvarkytoja ponia Vajers suspėjo užbėgti man už akių.

Dabar viskas priklau­ so visiems. Ryšys tarp daiktų ir žmonių tapo labai trapus - sunku atskirti, kas yra tavo, o kas —svetima. Už stalčiaus radau suspaustą laišką buto šeimininkui. Gėdijausi, kad skaitau, tačiau vis tiek perskaičiau. Jausmin­ gas meilės laiškas - nuleidau jį į klozetą.

Vanduo vis dar tiekiamas beveik be pertrūkių. Širdis, skausmas, meilė, geismas —kokie tolimi ir svetimi žodžiai. Akivaizdu, kad norint patirti subtilius jausmus, būtina reguliariai sočiai pa­ valgyti.

Dabar, kai rašau šias eilutes, mano dėmesio centre yra skrandis. Visos mintys, jausmai, troškimai ir viltys susi­ jusios tik su valgiu.

Po dviejų valandų. Besigaluodamos plevena dujų liepsne­ lės. Jau kelios valandos, kai virš jų stovi puodas su bulvėmis. Visoje šalyje varganiausios bulvės, skirtos spiritui varyti, suverdančios į bjaurią klampynę - jų skonis panašus į kar­ tono.

Vieną prarijau pusžalę. Šiandien nuo pat ryto kem­ šu į pilvą maistą. Pas Bolę ištirpinau šviesiai melsvus pieno miltelius, kuriuos Gerdas buvo atsiuntęs prieš Kalėdas. Tai buvo nuostabus metas. Pildama skystį iš palenkto ąsočio, pardavėja pasakė, kad į Berlyną nebeįveža pieno.

Tai reiškia, kad mirs kūdikiai. Porą gurkšnių nugurkiau tiesiog gatvėje. Namuose į skrandį prikimšau manų košės, o ant jos dar užmečiau duo­ nos plutą. Teoriškai esu tokia soti, kokia seniai bebuvau. Praktiškai mane kamuoja gyvuliškas alkis. Valgydama išba- M o t e r i s B er ly n 11 dėjau dar labiau. Aišku, tam yra moksliškas paaiškinimas.

Maistas skatina skrandžio sekreciją ir verčia skrandžio sultis virškinti. Kol šis procesas kaip reikiant įsibėgėja, nedidelės atsargos jau būna suvirškintos. Tada sultys niršta. Besirausdama skurdžioje buto šeimininko bibliotekoje ten radau ir tuščią juodraščiams skirtą sąsiuvinį, į kurį da­ bar rašauatsiverčiau vieną romaną.

Anglijos aristokratijos gyvenimas. Perskaičiau jį bent tuziną kartų, kol sugavau save nagais gremžiančią raides, tarsi galėčiau iš knygiūkštės iškrapštyti nepaliestą maistą —jis buvo aprašy­ tas labai išsamiai.

Prasideda bado sukelta len­ gvos formos beprotybė. Gaila, kad negaliu apie tai paskaity­ ti Hamsuno romane Badas. Net jeigu mano būstas nebūtų subombarduotas, šios knygos vis tiek neturėčiau. Daugiau kaip prieš dvejus metus metro traukinyje ją pavogė iš pirki­ nių krepšio. Knyga buvo aplenkta iš karnos pagamintu ap­ lanku.

Aišku, vagis ją palaikė maisto kortelių dėžute. Varg­ šelis! Kaip jis turėjo nusivilti! Šiaip ar taip, šita istorija būtų patikusi Hamsunui. Mums neduos nieko. Tai reiš­ kia, kad vokiečiai turės badauti mažų mažiausiai aštuonias savaites. Silezijoje žmonės jau bėga į miškus kasti šaknų. Miršta vaikai. Senukai kaip gyvuliai ėda žolę. Niekas nieko nežino.

Ponia Vajers neatei­ na ir per pusryčius man neskaito riebalais ištepliotų išnieki­ nimo istorijų. Vienuolė išžaginta dvidešimt keturis kartus.

Tokios straipsnių antraštės. Gal jos turėtų pa­ skatinti Berlyno vyrus bent truputėlį ginti ir saugoti mus, moteris? Iš tikrųjų jos tik dar tūkstančius bejėgių moterų ir vaikų išgina į gatves, vedančias iš miesto j vaka­ rus. Ten jie miršta badu arba krenta per miesto pakraščių apšaudymus. Skaitant ponios Vajers akys visada išsiplėsdavo ir imdavo žibėti.

Kažkokia jos esybės dalis mėgavosi šiomis baisybėmis. Gal moteriškė nesąmoningai džiūgavo, kad jai nieko nenutiko. Ji bijojo ir norėjo būtinai išvykti. Nuo už­ vakar ponios Vajers daugiau nemačiau. Radijas numirė prieš keturias dienas. Vėlgi paaiškėja, ko­ kiais abejotinais dalykais mus apdovanojo technika. Patys savaime jie visiškai beverčiai ir tampa naudingi tik su viena sąlyga —kai yra galimybė kur nors įkišti laido kištuką.

Duo­ na yra absoliuti vertybė. Anglys irgi. Auksas yra auksas - tiek Romoje, tiek Peru, tiek ir Breslau. Radijas, dujinė ar elektrinė viryklė, centrinis šildymas, visi naujųjų laikų siur­ prizai, priešingai, sugedus centrinei stočiai, virsta beverčiu balastu. Dabar mes grįžtame į praėjusius šimtmečius. Urvi­ niai žmonės. M oteris Berlyne 13 ' Penktadienis, apytikriai 19 valanda.

Nuskubėjau pasku­ tinį kartą naudos del kūno plonas te tramvajumi —judėjau rotušės link. Dundėjimas ir gaudesys, nepaliaujama šūvių audra. Kon­ duktorės šauksmas apgailėtinai ištirpo tokiame fone. Žvilgs­ niu rijau bendrakeleivių veidus. Niekas balsu neištaria to, kas svarbiausia. Tapome nebylių tauta. Tik gerai pažįsta­ mame rūsyje žmonės dar kalbasi vienas su kitu. Kada vėl važiuosiu tramvajumi?

Ar iš viso dar kada nors važiuosiu? Riebiai deganti zuhause laikraštyje rašoma, kad nuo rytdienos nega­ greitas svorio kritimas pirmos riebiai deganti zuhause antros pakopos važiavimo leidimai, dėl kurių mums kvaršino galvas dvi pastarąsias savaites, ir naudotis transportu galės tik trečiosios pakopos kortelių turėtojai — maždaug vienas iš keturių šimtų žmonių.

Taigi —niekas. Šaltas vakaras, sausi vandens čiaupai. Ant mažytėlaičių dujų liepsnelių vis dar verda mano bulvės. Išrausiau visus kampus. Žirnių, miežių, miltų ir kavos pakaitalo atsargas subėriau į maišelius ir sugrūdau į kartoninę dėžę.

Dar vienas paketas, kurį teks sunkiai vilkti į rūsį. Aprišusi jį antra virve staiga prisiminiau, kad pamiršau druską. Be druskos kūnas negali ištverti, ypač ilgesnį laiką, o mes turime pasirengti ilgai tūnoti rūsyje. Penktadienis, 23 valanda. Rūsys, žibalinė lempa, sąsiu­ vinis ant kelių.

Prieš dešimtą viena po kitos nukrito trys ar keturios bombos. Riebiai deganti zuhause pačią akimirką užkaukė sirenos. Tai reiškia, kad jos dabar įjungiamos rankiniu būdu.

Nei spin­ dulėlio šviesos.

Document Information

Visi slidinėja. Kažkur įsižiebia nešiojamas žibintuvėlis, ir ant laiptinės sienos iškyla milžiniškas šešėlis. Pro išdaužytus langų stiklus košia vėjas, judindamas tamsias užuolaidas, kurių dabar jau niekas nenuleidžia - nėra pras­ mės.

Šnara pėdos. Krepšiai trankosi vienas į kitą. Dar keli laipteliai žemyn. Slenksčiai, koridoriai. Galų gale už centnerio sunkumo ge­ ležinių guma apkraščiuotų durų su dviem skląsčiais - mūsų rūsys. Oficialiai jis vadinamas slėptuve.

Mes vadiname urvu, požemiu, siaubo katakomba arba masine kapaviete. Lubas prilaiko visas miškas plikai nužievintų medžių kamienų. Net tokiame troškiame ore juntamas sakų kva­ pas.

Senasis Smitas Užuolaidininkas visą vakarą plepa apie paskaičiavimus, pagal kuriuos rąstų miškas turėtų išlaikyti netgi nugriuvus namui. Žinoma, jeigu nuolaužų masė grius tam tikru kampu, o jų svoris pasiskirstys tam tikru santykiu. Namo šeimininkas, kuris tikriausiai žino, kaip yra iš tiesų, negali mums nieko paaiškinti - jis išsikraustė į Bad Emsą ir dabar jau yra amerikietis. Vis dėlto rūsio bendruomenė šventai tiki, kad jos urvas yra vienas patikimiausių. Nėra nieko svetimesnio už sveti­ mą rūsį.

Jau tris mėnesius esu šio pasaulėlio dalis, bet vis tiek jaučiuosi pašalinė. Kiekviename rūsyje galioja kitokie Riebiai deganti zuhause oteris Berlyne 15 draudimai, skirtingai aidi aižėjimas, šnarėjimas ir teškė­ jimas. Mano senajame rūsyje lašėjo priešgaisrinis čiaupas. Žmonės visur rikiavo ąsočius, kibirus, puodus ir statines, kuriose telkšojo drumzlinas buljonas.

Vis dėlto namas su­ pleškėjo kaip fakelas. Iš viso gesinimui sukaupto skystimo naudos tebuvo tiek, kiek iš vieno spjūvio. Ponia Vajers pasakojo, kad jos rūsyje aižėjo plaučiai. Vos nukrinta pirmoji bomba, visi palinksta į priekį ir, prispaudę rankas prie pilvo, kvėpuoja labai negiliai.

Jiems kažkas pa­ sakė, kad taip galima išvengti plaučių trūkimo. Čia, šiame rūsyje, ciksi mūras. Visi sėdi nugara į išorinę sieną. Plyšys žmonių eilėje yra tik ties orlaide. Kai sudunda, į garsų jūrą įsilieja nosinių šnarėjimas. Visi iš anksto paruoštomis nosi­ nėmis užsidengia nosį ir burną, o mazgą suriša ant pakaušio.

To dar nebuvau mačiusi nė viename kitame rūsyje. Neži­ nau, nuo ko galėtų apsaugoti tie skudurėliai, tačiau jeigu jiems taip geriau Šiaip čia renkasi įprasta rūsio publika, kuri sėdi ant įpras­ tų rūsio kėdžių. Šiai kategorijai priskiriami visi sėdimi baldai nuo paprasčiausių taburečių riebiai deganti zuhause brokatu aptrauktų fotelių.

Žmonės —mažų ir didelių miestiečių mišinys proletariškais drabužiais. Apsidairau ir užrašau: priekyje —kepėjo žmona. Du rie­ būs raudoni skruostai po avikailio apykakle. Vaistininko našlė, baigusi samariečių kursus, kartais sustumianti dvi kė­ des ir tarp kitų moterų dėliojanti kortas.

Ponia Lėman - jos sutuoktinis pradingo Rytuose, - ant rankų laikanti pagalvės 16 ANONIME užvalkale miegantį kūdikį, o ant kelių pasisodinusi keturmetį Lucą, kurio batraištis karo nutįsęs iki žemės.

Jaunas vyriškis, mūvintis pilkas kelnes, su raginiais akiniais - iš arčiau įsi­ žiūrėjus paaiškėja, kad tai jauna mergina. Trys pagyvenusios seserys siuvėjos, tupinčios tarsi juodas pudingas. Pabėgėlė mergina iš Rytprūsių, Kionigsbergo, vilkinti prastai pasiū­ tus skarmalus. Užuolaidų urmininkas be užuolaidų, ponas Šmitas, perkeltas čia iš subombarduotų namų, be perstojo plepantis, nepaisant solidaus amžiaus.

Knygomis prekiau­ jantys sutuoktiniai, kelerius metus gyvenę Paryžiuje, tarpu­ savyje dažniausiai pusbalsiu leliuojantys prancūziškai Ką tik klausiausi, kaip keturiasdešimtmetė moteris, iki subombardavimo gyvenusi aristokratų dvare, o dabar be­ siglaudžianti pas motiną, pasakojo apie bombardavimą. Sprogstamasis užtaisas, išrausęs kaimynų sodą, kartu į ši­ pulius sutrupino ir jos namą bei visas sukauptas gėrybes. Jos nupenėtą kiaulę sprogimas nusviedė net ant stogo ge­ gnių.

Juos surado tarp namo griuvėsių ir sodo purvo, tiksliau, tik tai, ką pavyko surasti. Buvo gražios laidotuvės. Prie kapo giedojo siuvyklos vyrų choras. Vis dėlto pabaigoje viskas apsivertė riebiai deganti zuhause kojomis. Dievo garbintojų giesmę perrėžė sirena. Karstai su mirusiaisiais nudardėjo į kapą. Buvo girdėti, kaip bilda jų turinys.

Ar ranką irgi palaidojo? Toliau apie rūsio kompaniją. Priešais mane - įsisupęs į antklodes, nuo aukštos temperatūros prakaituojantis seny­ vas vyriškis. Jo profesija - prekybininkas. Neseniai paskirta blondinė, ku­ riebiai deganti zuhause čia niekas nepažįsta, susikibusi už rankų su savo irgi niekam nepažįstamu subnuomininku. Nebaigta pieta: pa­ liegusi į atsargą išėjusi aukšto rango pašto tarnautoja, nuolat prie riebiai deganti zuhause glaudžianti kojos protezą - meniškai pagamin­ tą daiktą iš nikelio, odos ir medienos.

Vienakojis sūnus guli arba gulėjo - to niekas nežino - Breslau karo ligoninėje. Fotelyje gūžiasi į gnomą panašus kuprotas chemijos mokslų daktaras iš limonado fabriko. Dar durininko šeima: motina, dvi dukterys ir tėvo netekęs vaikaitis. Erna ir Henė iš kepinių krautuvėlės - jos negali išvažiuoti namo ir dabar gyvena pas šeimininką.

Juodbruvas garbanotas belgas Antuanas, kepėjo pameistrys, užmezgęs romaną su Hene. Namo šeimininko ūkvedė, artima jo giminaitė, kuri, nepaisydama visų apsau­ gos nuo oro atakų instrukcijų, ant rankų laiko senstelėjusį foksterjerą. Tai bet kokia moteriško var­ do, turinčio priesagą -stin- mažybinis trumpinys. Mes —atliekos, sendaik­ čiai, nereikalingi nei frontui, nei folksšturmui. Nėra kepy­ klos šeimininko.

Receptai iš viso pasaulio: kaip namuose sukurti regiono įkvėptus patiekalus

Jis vienintelis iš viso namo turi raudoną tre­ čios pakopos važiavimo leidimą, todėl išvyko j sodo sklypelį užkasti savo sidabro. Nėra panelės Bėn, netekėjusios pašto tarnautojos —ką tik sulaukusi momento, kai liovėsi kris­ ti bombos, ji išsmuko į lauką atnešti šiandienos laikraščio.

Nėra dar vienos moteriškės —ji dabar Potsdame. Išvyko lai­ doti septynių giminaičių, žuvusių per didelį antpuolį. Nėra inžinieriaus iš trečio aukšto, jo žmonos ir sūnaus. Praėjusią savaitę jis įlipo į baržą, turėjusią jį kartu su visais baldais sau­ giai nuplukdyti Vidurio Vokietijos kanalu į Brausnšvaigą, kur buvo evakuota ginklų gamykla.

Visos jėgos kaupiamos šalies centre. Ten tikriausiai susidarė pavojinga žmonių San­ grūda. Žinoma, jeigu dar nėra amerikiečių kareivių. Iš tiesų čia niekas nieko nežino. Nėra elektros. Ant sijos virš mano galvos smilksta žibalinė lempa.

Lauke vis garsėja žemas gaudesys. Pasigirsta medžiagos šnarėjimas. Kiekvienas iš anksto pasi­ ruošta nosine apsivynioja nosį ir burną. Vaiduokliškas turkų riebiai deganti zuhause, pusiau apvyniotų pomirtinių kaukių galerija. Gy­ vos tik akys. Mano pirštai drebėdami vis dar laiko plunksnakotį. Permirkau tarsi po sunkaus darbo. Anksčiau rūsyje valgydavau storus sumuštinius. Nuo tada, kai mano namas buvo subombarduotas ir tą pačią naktį teko padėti po griuvėsiais likusiems žmonėms, susirgau mirties baime.

Simptomai visada tokie patys.

Uploaded by

Pirmiausiai supra­ kaituoja galvos oda, į nugaros smegenis įsimeta gręžiantis skausmas, užgniaužia gerklę, išdžiūsta gomurys, o širdis ima plakti sinkopėmis. Akys įsispokso į priešais stovinčios kėdės multi slim ile kosztuje ir stengiasi prasigręžti pro sintetinės medžiagos raukš­ leles ir kauburėlius. Riebiai deganti zuhause niekas neiškrenta iš šio pasaulio Tarsi pagal komandą prapliupo karštligiškas klegesys.

Visi juokėsi, stengėsi perrėkti vienas kitą, laidė sąmojus. Ji skaitė ypatinga intonacija, pasikeitusiu ironišku ir piktu balsu —čia, apačioje, tokio dar niekas nebuvo girdėjęs. Žmo­ nės, gyvenantys taikiai Trečia valanda nakties. Rūsys snūduriuoja. Kelis kartus nuskambėjo pavojaus atšaukimo signalas, tačiau kaskart po jo —vėl naujas aliarmas.

Bombos nekrenta. Aš rašau, tai man į naudą - padeda nukreipti dėmesį. Be to, galės per­ skaityti Gerdas - žinoma, jeigu grįš, jeigu jis apskritai dar Ne, apie tai negali būti nė kalbos, negalima iš anksto blogai nusiteikti. Jauna mergina, kuri atrodo kaip jaunuolis, prisėlino prie manęs ir paklausė, ką čia rašau. Tiesiog asmeninė keverzonė —kad būtų kuo užsiimti.

Žmogelį išvi­ jo iš jo rūsio - tikriausiai už tai, kad jis neužsičiaupdamas šneka apie pergalę. Kaip tik dėl to mūsiškiai ir prilipdė to­ kią pravardę. Zygismundui kalbant, kaimynai, sėdintys ant gretimų kėdžių, tylėdami žiūri į jį daug sakančiu žvilgsniu.

M oteris Berlyne 21 nesileidžia į diskusiją. Kas ginčysis su kvaištelėjusiu? Be to, išprotėję kartais būna pavojingi. Devinta valanda ryto. Butas palėpėje. Visi mano užrašy­ ti duomenys apie laiką yra nustatyti iš akies.

Nuo tada, kai neturiu galimybės riebiai deganti zuhause akį į laikrodį, gyvenu neskaičiuo­ dama valandų. Apniukęs rytas, barbena lietus. Rašau sąsiu­ vinį pasidėjusi ant palangės - ji atstoja rašymo pultą.

Kelios minutės po trečios nuaidėjo pavojaus atšaukimo signalas.

Nusivilkau suknelę, nusiaviau batus ir griuvau į lovą, kurios dabar niekada nepasikloju. Penkios valandos gilaus miego. Streikuoja dujų tiekimas. Ką tik suskaičiavau savo grynuosius. Neži­ nau, ką veikti su tiek daug pinigų - pakanka pfenigų sumo­ kėti už tuos kelis daiktus, kuriuos dar įmanoma nusipirk­ ti.

Be to, banke dar yra mano sąskaita, kurioje dėl prekių trūkumo liko apytikriai tūkstantis neišleistų markių. Kai pirmaisiais karo metais atidariau sąskaitą, dar galvojau apie taiką ir ketinau susitaupyti kelionei aplink pasaulį. Tai buvo labai labai seniai. Šiomis dienomis kai kurie žmonės, jei dar pakanka jėgų, skuba į bankus nuimti pinigų. Kuriems galams? Jeigu mes subyrėsime, markės irgi atsidurs šiukšlių kibire. Pinigai, tai yra, popieriniai banknotai, tėra tik fikci­ ja —kai žlunga centrinė valdžia, jie riebiai deganti zuhause vertės.

Pinigų ryšulėlį sklaidau be jokių jausmų. Pagalvoju, kad tas daiktas galėtų būti suvenyras. Paveikslėlis, primenantis praeitin nu­ grimzdusius laikus. Arba bus išspausdinti ko­ kie nors karo laikotarpio pinigai. Žinoma, jeigu mums išvis bus leista taip toli nueiti, jeigu nebūsime pasmerkti dirbti už sriubos samtį.

Pietų metas. Nesibaigiantis lietus. Visa lei­ dykla išsisklaidė ore. Darbo birža irgi išleido paskutinį kva­ pą, čia jau niekas nemedžioja laisvų darbo vietų. Taigi mes visi dabar esame patys sau ponai. Biurokratinis aparatas man panašus į reiškinį, galintį eg­ zistuoti tik geru oru. Vos tik prapliumpa granatų skeveldrų lietus, visos tarnybos kaipmat išsilydo.

Beje, dabar labai ramu. Bauginanti tyla. Mūsų jau niekas nebevaldo. Vis dėl­ to visur, kiekviename rūsyje, pati savaime įsigali tam tikra tvarka. Kai mus subombardavo, savo akimis mačiau, kaip užgriūtieji, sužeistieji ir sutrikusieji teisinga tvarka palieka veiksmo vietą. Net ir čia, namo rūsyje, tvarkantys ir įsaki- nėj antys protai turi autoritetą.

Tai tikriausiai glūdi žmogaus viduje. Turbūt žmonija taip funkcionavo dar akmens am­ žiuje. Bandos gyvūnai, rūšies išsaugojimo instinktas. Gyvū­ nijos pasaulyje to visada turi imtis vyriškoji lytis - kaimenei vadovauja bulius arba eržilas. Siame rūsyje yra tik vadovau­ jančios kumelės. Panelė Bėn —viena iš jų, be to, dar itin rami moteris iš Hamburgo.

Aš nesu tokia, nebuvau ir savo senajame rūsyje, kur teritoriją valdė galingas maurojantis M oteris Berlyne 23 bulius —atsargos majoras. Jis neleido greta savęs iškilti nei kito vyro, nei moters autoritetui. Priverstinis tūnojimas rū­ syje su kitais žmonėmis man visada buvo grasus - riebiai deganti zuhause atsi- skirdavau ir susirasdavau kamputį pamiegoti.

Vis dėlto, kai bandos vadas pašaukia, aš noriai paklustu. Pakeliui pabėgėjau greta tramvajaus. Įlipti negalėjau, nes neturiu trečios pakopos leidimo. Tramvajus važiavo beveik tuščias —vagone suskaičiavau aštuonis žmones.

Merkiami lietaus, šimtai bėgo greta, nors vagonas, kuris šiaip ar taip privalo važiuoti, būtų mielai juos paėmęs. Bet ne —laiky­ kimės tvarkos principų.

Jie prasiskverbę giliai į mus, mes paklūstame. Kepyklos krautuvėlėje nusipirkau bandelių. Lentynos dar atrodo pilnos, paniškas pirkimas nevyksta.

Tada nuėjau į kortelių tarnybą. Šiandien mano raidė eilėje prie bulvių skilties antspaudavimo yra tarp 75 ir 77 numerių. Viskas vyko stebinančiai greitai, nors vietoje daugybės kortelių damų dirbo tik dvi. Jos nežiūrėjo, antspaudavo savo skiltį mechaniškai kaip mašinos. Kam galų gale reikia tų antspau­ dų? Niekas nežino, bet visi eina ir tikisi, kad vis dar yra kaž­ kokia prasmė. Skelbime rašoma, kad raidės nuo X iki Z turi baigtis iki balandžio dvidešimt aštuntosios.

Per lietų miesto link lėtai traukia vežimai, uždengti kiau­ rai permirkusiu brezentu; po audeklu - riebiai deganti zuhause. Pirmą kartą gyvenime mačiau purvinus žilabarzdžius tipus, tikrus fronto vilkus.

Visi seni. Priešais vežimus dūlino nuo drėgmės pa­ tamsėję poniai. Vežimų krovinys —šienas. Nė kiek nepanašu į motorizuotą žaibišką karą. Grįždama namo įsibroviau į apleistą profesoriaus K.

Dalį gėlių nunešiau poniai Golc, kaimynei iš mano ankstes­ nių namų. Man irgi buvo klaikiai liūdna.

Dabar grožis sukelia skausmą. Aplink tiek daug mirties. Šįryt svarsčiau, kiek mirusiųjų aš jau mačiau. Pirmas buvo ponas Sermanas. Tada man buvo penkeri, jam - sep­ tyniasdešimt. Sidabro baltumo žmogus, gulintis ant balto šilko, prie galvos —žvakės. Reikšmingas ir išaukštintas. Taigi mirtis buvo iškilminga ir graži. Iki kol metais Hildė ir Kėtė P. Jis gulėjo ant sofos tarsi skudurų ryšulys, riebiai deganti zuhause parištas mėlyna skepeta, keliai suriesti —menkniekis, tikrų tikriausias niekas.

Vėliau - mirę giminaičiai. Mėlyni nagai tarp gėlių ir rožančių. Vėliau, Paryžiuje, —suvažinėtas žmo­ gus kraujo košėje. Ir sušalęs Maskvoje Numirėlius - taip, tačiau pačios mirties dar nemačiau. Galbūt netrukus man teks patirti šiuos išgyvenimus. Neti­ kiu, kad pati galėčiau to išvengti. Mirtis taip dažnai alsavo man į nugarą, kad jaučiuosi, lyg ji būtų atidėta.

Tas jausmas tikriausiai gyvena daugybės žmonių širdyse. Kaipgi kitaip jie galėtų šitaip linksmintis mirties apsuptyje? Nustatyta, kad gyvybei iškilęs riebiai deganti zuhause suteikia riebalus deginančios išrūgos gyvybinių jėgų.

Degu stipriau ir didesne liepsna negu prieš bombardavimus. Kiekviena nauja gyvenimo diena yra triumfo diena - ir vėl M oteris Berlyne 25 pavyko išgyventi. Žmonės nepasiduoda - jie tartum išsitie­ sia ir tvirčiau atsistoja ant žemės.

Tada, kai mus pirmą kartą iš namų išvijo bombos, ant buto sienos pieštuku užrašiau lotyniškas eilutes, kurias pajėgiau surankioti atmintyje: Si fractus illabatur orbis, Tada dar buvo galima parašyti j užsienį.

Viename laiške savo draugams D. Jaučiau jiems šiokią tokią užuojautą, tarsi ką tik užaugusi ir gavusi galimybę paliesti pačią gyvenimo esmę kalbėčiau su nekaltais vaikeliais, kuriuos reikia saugoti ir tausoti.

Vilnius: Vaga, Vėjas pūtė per išdaužytus stiklus. Aš snūduriavau prie kojų pasidėjusi plytą, kurią per kelias valandas įkaitino silpnutė dujų liepsnelė.

Visi kiti —jau apačioje. Kartą užkul­ niu pakibau ant pakopos krašto. Mirtinas išgąstis —vis dėl­ to sugebėjau įsikibti į turėklus. Toliau žengiau linkstančiais keliais.