Eik lieknesnis pret.

Iš dalies Saulės-motinos vaizdinį, tik mažiau pagarbiai, mena ir priežodis: Saulė pilnus pamatus vaikų priperi PPr, 66; LTs5, Nr Motina Saulė būdingai vadinama latvių, antai m. Išgirdę nesuprantamą kalbą, rusai lietuvius išvadindavo fašistais. Jiems abiem jau gerokai per keturias­ dešimt ir, kiek prisimenu, jie visada dirbo oro uoste. Kaip tik buvau praėjusi atestaciją, kolegos mano darbą įvertino neblogai, gavau antrą vadybinę kategoriją, o tai suteikė dar daugiau pasitikėjimo, su vaikais gerai sutariu, ir aš pasakiau jau garsiai, kad ieškosiu naujo darbo. Balio, šiuo atžvilgiu Labai įdomus yra piemenų burtas Saulei užleisti, užrašytas Gervėčių apyl.

Buvo šešta valanda ryto ir padangė ėmė švisti. Ji užsirišo sportbačių raištelius, susirišo savo ilgus, tamsius plaukus į uodegą ir išėjo.

Iš pradžių jos tempas buvo spartus. Ji nubėgo laiptais že­ myn, pro vakarykštį restoraną, kuris dabar buvo uždarytas, ir įsuko į siaurą taką. Tada ji pasiekė dar vienus laiptus, šie vedė prie katedros.

Lipdama buvo priversta sulėtinti tempą ir, kai pa­ galiau pasiekė jų viršų, ji sunkiai kvėpavo. Pailsėjusi akimirką ji apsisuko ir tol žvelgė į priešais stūksančios kalvos namus, kol surado tą, iš kurio neseniai išėjo - švelniai rožinį, nušviestą pir­ mųjų ankstyvo ryto saulės spindulių. Ji pastebėjo, kad Favijus buvo laiptų miestas. Jie rangėsi tarp namų ir jungė vingiuotus skersgatvius. Jeigu eitų pasivaikščioti kiekvieną rytą, po devynių dienų, prieš paliekant Siciliją, būtų daug geresnės formos.

Eidama pasirinkta gatve, praėjo dar dvi bažnyčias, tris pa­ gyvenusius vyrus, susirinkusius ant suoliuko rytiniampašneke­ siui, porą paliegusių šunų ir senyvo amžiaus moterį, skinančią kažką nuo didelio krūmo, augančio ant akmeninės pertvaros. Atsitiesusi ir nusišypsojusi moteris pakėlė savo krepšelį ir Pope pamatė; kad jis buvo pilnas žalių pumpurėlių.

Moteris pabėrė žodžių; kurių jos neprityrusi ausis negalėjo atskirti ir suprasti; kratinį. Vėl nusišypsojusi senolė padavė jai saują šviežiai nuskintų; žalių pumpurų.

Gerai į juos įsižiūrėjusi Pope suprato; kad tai buvo kaparėliai; tie patys; kurių stiklainėlius pirkdavo namuo­ se; tik šie buvo švieži ir kieti. Vėliau ji pastebėjo; kad laukiniai kaparių krūmai augo visur, leidosi kaskadomis per sienas ir veržėsi pro siaurus jų plyšius. Ji pasiskynė daugiau pumpurų ir prisikišo jų pilnas savo džempe­ rio su gaubtuvu kišenes. Vėliau ji paklaus Luko, kaip geriausia juos konservuoti.

Kopdama stačiu nuolydžiu, Pope galvojo apie Luką. Praėju­ sį vakarą jis sudomino ją. Per vakarienę, kai visi pasakojo apie save ir iš kur yra kilę, Lukas atskleidė apie save labai mažai.

Jis gimė Favijuje ir kurį laiką studijavo Anglijoje - tai buvo viskas, ką ji žinojo. Įdomu, kiek jam buvo metų? Ar jis yra vedęs? Ar turi vaikų? Jis stengėsi neliesti šių temų. Kai jis išėjo ir jos sėdėjo terasoje, Tricija pasakė, kad jis buvęs išvaizdus.

Tačiau Popei įspūdį darė eik lieknesnis pret jo išvaizda. Juk dauguma Sicilijos vyrų buvo tamsiaplaukiai, rudakiai ir įdegę? Buvo ypatinga Luko elgsena ir tai, kaip kalbėdamas su tavimi jis žvelgdavo eik lieknesnis pret akis, tačiau sykiu jis atrodė gana uždaras. Pope žvilgtelėjo į savo laikrodį.

Už valandos jis ateis pa­ ruošti pusryčių. Pasukusi atgal į kulinarijos mokyklą, ji svarstė, ar pakeliui atras jau atsidariusią kavinę. Pagrindinėje gatvėje jau buvo ženklų, kad miestas bunda. Baltas furgonas, ant kurio stogo buvo pririšta žalių lapinių bro- i6 Nicky Pellegrino kolinių kopūstų ryšulėlių, pristatinėjo užsakytas prekes.

Čia buvo vyšninės spalvos uniformomis vilkinčių moksleivių bū­ relių, vienuolė su akiniais nuo saulės, cigaretes rūkančių vyrų. Žmonės skubėjo pro ją, apsirengę biuro apranga, ir Popę užplū­ do tas saldus laisvės pojūtis, kai tu atostogauji, o kiti tuo tarpu turi dirbti. Gatvės gale buvo aikštė, kurioje ji rado barą su po trimis aukštomis datulinėmis palmėmis sustatytais staliukais.

Ji už­ uodė kavos ir saldžių bandelių kvapą. Viduje kostiumuotas vy­ riškis gėrė espreso kavą ir peržvelginėjo laikraštyje pagrindines dienos antraštes. Pope susirado saulėje stovintį staliuką ir pasi­ kartojo mintyse savo užsakymą: - Un cappuccino e un cornetto con cremūj perfavore. Regis, visi, jaunesni nei keturiasdešimties metų amžiaus, kalbėjo šia kalba. Nepai­ sant to, ji visai nesigailėjo lankytų pasikalbėjimų užsiėmimų.

Tai buvo dalis jos pasiruošimo kelionei, taip pat, kaip ir kelio­ nių vadovų skaitymas bei atostogų garderobo planavimas, bū­ das išlaikyti jaudinantį laukimą. Pope išgėrė kavos su pienu ir suvalgė savo bandelę, bet nie­ kas neišėjo paklausti, ar ji norėtų dar ko nors.

Ji nujautė, kad galėtų nieko neužsisakydama sėdėti prie šio staliuko ir stebėti žmones visą pusdienį, ir niekas nebandytų jos iš čia išprašyti. Jos mėgstama kavinė Sidnėjuje buvo visiškai kitokia, ten visa­ da būdavo naujų klientų, laukiančių staliuko, o aptarnaujantis personalas buvo draugiškas, bet eik lieknesnis pret vikriai. Dabar Sidnėjuje turėtų būti vakaras, žmonės valgo vakarie­ nę arba renkasi baruose. Tačiau Brendanas turbūt vis dar dirba.

Sicilietiška istorija ir vėjams arba išmėtyti reklamines skrajutes į jų pašto dėžutes. Po- pei buvo įdomu, kaip jam sekėsi be jos. Buvo keletas pasiūlymų, dėl kurių buvo deramasi, ir daug žadantis naujas klientas, bet paprastai šiuo metų laiku nekilnojamojo turto rinka aprimsta.

Document Information

Daugelį žmonių, kuriuos ji pažinojo, pribloškė tai, kad nutrūkus santuokai jie ir toliau dirbo kartu. Tačiau tai iki šiol, regis, nekėlė didelių problemų. Dalykai, dėl kurių Brendanas erzino ją, buvo tie patys, kaip ir visada. Kartais jis būdavo per­ nelyg įžūlus, turėjo polinkį nuslėpti nuosavybės trūkumus bei įprotį niekada nepriimti neigiamo atsakymo. Juk žinai tai. Nors mes nebenorime gyventi kartu, nėra jokios rimtos priežasties, dėl kurios neturėtume dirbti kartu, ar ne?

Karaliaučiaus krašto lietuvių jau nekalba lietuvių kalba, ir ne tik viešosiose erdvėse, bet ir namie. Tai yra faktas, jį reikia pripažinti, ir tai mišrių šeimų eik lieknesnis pret. Lietuvių bendruomenėje vyrauja pagyvenę, maždaig metų žmonės. Kai prieš penkerius metus nuvažiavau ten dirbti, visi labai apsidžiaugė: va, tai dabar tu būsi lietuvių jaunimo bendruomenės pirmininkė ir gal tau pavyks suburti jaunimą.

Aš tik nusijuokiau ir sakau: vaje vaje, kaip gerai, kad šalia nėra mano sūnaus, kuriam jau 20 metų. Jei jam pasakyčiau, kad man siūlė būti lietuvių jaunimo bendruomenės pirmininke, tai jis smagiai pasijuoktų. Karaliaučiaus Kionigsbergo pilis. Georgenburgo pilis. Todėl, kad jam aš nebeatrodau jauna ir tikrai aš nebesu jauna, kad galėčiau vadovauti lietuvių jaunimo bendruomenei.

Mes Karaliaučiuje dažnai kalbam, greitas svorio kritimas po 50 nerandam būdų, kaip į lietuvybės veiklą įtraukti tuos, kurie yra jauni. Aš matau dvi priežastis: pirmoji ta karta nelabai moka lietuvių kalbą ir dėl to jie galbūt nesmagiai jaučiasi, kai vyresnieji tarpusavy kalbasi lietuviškai, o jie gal ir supranta, bet pasakyti ką nors nelabai gali; antra priežastis kiekvienoje bendruomenėje nusistovi savos tradicijos kartojasi renginiai, kita veikla, ir tai, kas patrauklu šešiasdešimtmečiui ir vyresniam, nebūtinai įdomu trisdešimtmečiui ar dar jaunesniam, ar šiek tiek vyresniam.

Gal ir dėl to jie neįsijungia, ir vis tiek vyrauja vyresnieji. Dar viena priežastis: jaunimas dirbantys žmonės, o po darbo laisvo laiko ne tiek daug ir lieka. Dažnai, grįžusi į Vilnių, išgirstu, kokie nutautėję Karaliaučiaus lietuviai Eik lieknesnis pret palaukit, mielieji, o jūs, grįžę po darbo, ar dar einate pašokti, padainuoti ar šiaip pabendrauti kokiame klube?

Ir ką gi? Tarp savo draugų tokių nerandu. Tada sakau: kodėl mes norime, kad visi užsienyje gyvenantys lietuviai trokštų šokti, dainuoti, deklamuoti, visas valstybines šventes paminėti? Kai Kovo ąją paskambinau draugams kviesdama į miestą paminėti šventės, prisikalbinau tik vieną draugę. Tad gal nereikėtų stebėtis, kad Karaliaučiaus lietuviai nutautėję, jiems trūksta aktyvumo, nes, suprantate, žmonės gyvena gal po darbo reikia vaikui batus eik lieknesnis pret, nes suplyšo, gal į mokyklą reikia nueiti, į susirinkimą, gal mama susirgo, na, mus visus buitis dažnai pasiglemžia.

Vis dėlto labai norėtųsi, kad kas nors keistųsi. Na, turi ateiti į tą kraštą mesijas jaunas žmogus, kuris patrauktų paskui save, įkvėptų, paskui kurį eitų. Net nežinau, kokios veiklos reikėtų gal vaikinams krepšinio, gal merginoms išmokti velti veltinį, gražiai pasidaryti makijažą, o gal bedarant tą makijažą ir liaudies daina nuskambėtų, o gal mokintis sodą surišti reikia ieškoti. Ar tiktų tie patys būdai, kaip Lietuvoj žmonės buriasi pagal pomėgius?

Folkloro, postfolk loro ansambliai, teatro būreliai lietuvių kalba, visokie amatai 2 3 Daliai žmonių tai būtų įdomu, bet ne visiems, kaip ir čia juk ne kiekvieną sudominsi. Bet žinau, profesionalas tikrai sugalvotų, kaip ir ką. Aš nesu profesionalė, tik šiaip išmokau marginti margučius vašku ir štai jau keletą metų mokau, kaip juos marginti, savo studentus. Vienais metais pagalvojau, kad gal nebemokysiu, bet man studentai sako: tai kada atsinešti kiaušinius? Jie juk žino, kad ankstesnius kursus mokiau.

Sakau: gal šį kartą nemarginam O jie: kodėl nemarginam? O po Velykų man atneša margučių vadinasi, jie jau namie margina! Tai apie kuriuos studentus mes kalbam, apie rusus ir kitų tautybių? Bet ir sekmadieninėje lietuvių mokyklėlėje tą patį daro.

Suprantama, kad penkerių metų vaikas neišmargins kiaušinio vašku, tad pasiūlau mokytojai nupiešti, kad mokiniai susipažintų su ornamentais. Nuolat sukame galvas, kas galėtų jaunimą patraukti. Gal reikėtų, kad eik lieknesnis pret viešnia atvažiuotų, pamokytų, gal kokias madas pademonstruoti O juk Lietuvos liaudies kultūros centras turi puikią rekonstruotų tautinių drabužių kolekciją, kurią demonstruoja įvairiuose miestuose ir net užsieniuose.

Tad kodėl jų nepakvietus į Karaliaučių? Žinau, net ir tai, kad jį puikiai demonstruoja Lietuvos edukologijos universiteto choras Ave, vita. Mes apie tai galvojame. Lietuvos edukologijos universitetas yra parašęs didelį projektą, skirtą baltistikos centrų plėtrai užsienyje, be mūsų centro, projekte dalyvaus dar septyniolika centrų, bet daug veiklos numatyta vykdyti ir Kaliningrado srityje bus rengiamos ir lietuvių kultūros dienos, ir mokslinės konferencijos, ir studentų vasaros stovyklos etniniuose regionuose, bus mokoma kalbos ir liaudies amatų Kiek suprantu, jums paprasčiausiai trūksta žmonių, kurie galėtų pamokyti ir išmokyti Na, pas mus yra ansamblis Gabija, tik dabar veikla sulėtėjusi, nes jo vadovė augina antrą vaikelį.

• J opė išsibudino anksti.
• Neįmanomas pamiršti Karaliaučiaus kraštas - PDF Free Download
• Iškart po Sovietų Sąjungos pergalės kare su Vokietija buvo sukurta Specialioji Kionigsbergo karinė apygarda, kuri užsiėmė ir civiliniais klausimais m.
• Kišdamas į kišenę radijo imtuvą atsidustu.
• Beyonce svorio metimas turo metu

Yra dar vyrų ansamblis Penki vaikiai, nežinau, ar jie nemoka pakviesti, ar dėl kitų priežasčių naujų balsų jame nesuskamba. Sovietiniais laikais, suprantama, tautinės tapatybės ir lietuvių kalbos išsaugojimu užsiimti nebuvo jokių galimybių? Suprantama, nebuvo. Kieme, dar neidama į mokyklą, išmokau kalbėti rusų kalba, supratau lenkiškai, nes buvo ir lenkų kalba kalbančių vaikų.

Atrodo, gyvenome toje pačioje valstybėje, bet Karaliaučiaus krašte būti ne rusu buvo nesaugu, negarbinga. Matyt todėl, kad tas kraštas ypatingas. Išgirdę nesuprantamą kalbą, rusai lietuvius išvadindavo fašistais.

Matyt dėl to lietuviai ir stengėsi nesakyti, kas jie yra.

Nicky - Pellegrino. .Sicilietiska - istorijaLT | PDF

Nebuvo jokių lietuviškų organizacijų, jokių būrelių. Tačiau vos tik prasidėjo laisvėjimo procesas, ypač kai Lietuvoje užgimė Sąjūdis, atbudo ir Karaliaučiaus lietuviai, išgyveno tokią pat euforiją kaip ir čia, daug kas aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą. Šį reiškinį galėtų atidžiau patyrinėti istorikai. Aš tuo metu Karaliaučiuje dar negyvenau, bet ir šiandien žmonės prisimena džiaugsmingus išgyvenimus, Lietuvos dėmesį, plūstelėjusią informaciją, kai buvo galima kalbėti, pritarti Lietuvos siekiui atkurti nepriklausomybę.

Būtent tada ir paaiškėjo, kiek daug Karaliaučiaus krašte gyvena lietuvių. Be abejo, statistiniai duomenys visada buvo renkami, tačiau niekas neskatino jais domėtis juolab užsiimti kokia nors tautine veikla. O kolonistų rusų ar kitų tautybių žmonių atsikėlimo aplinkybės? Kas rašoma ar kalbama apie juos? Neabejoju, kad dalinė informacija apie at sikėlėlius egzistuoja, ji tyrinėjama ir pan. Bet, kadangi dirbu Imanuelio Kanto universitete lietuvių kalbos dės tytoja ir 3 4 Tilžė.

Kaip Jūs manęs klausiate, iš kur jie, taip ir aš jų klausdavau: iš kur jūs esate? Jiems tas klausimas nesuprantamas. Jie iš Kaliningrado, jie ten gimę. Tik kai paklausi, iš kur mama eik lieknesnis pret tėvas, tada atsako: vieni iš Baltarusijos, kiti iš Rusijos, žodžiu, iš įvairiausių kraštų.

Knyga unikali tuo, kad užrašyta jų, dabar jau senų žmonių, prisiminimai jų eik lieknesnis pret, kaip jie čia atvažiavo, jų įspūdžiai, kokį jie matė Kionigsbergą, iš kur atvyko, kaip atvyko vieni apgaulės būdu, kiti buvo užverbuoti, nes iš Rusijos kaimų negalėjo išvažiuoti, jiems paso neduodavo, tačiau buvo vykdomos Kaliningrado srities apgyvendinimo programos ir pagal jas jie galėdavo išsikelti. Labai įdomios istorijos. Man įstrigo pasakojimas, kaip būdavo važiuojama Karaliaučius.

Kad tikrai traukiniams važiuojant per Lietuvą buvo girdėti šūviai, sąstatai būdavo apšaudomi. Manau, kad tikrai taip galėjo būti, juk ėjo metai, Lietuvoje vyko ginkluotas pasipriešinimas. Knyga sudaryta iš neilgų autentiškų pasakojimų, išleista Baltijos federalinio I.

Kanto universiteto nedideliu tiražu.

Esu ją atvežusi Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, tad Lietuvoje ją galima gauti ir paskaityti. Karaliaučiaus krašte gyvena įvairių tautinių bendrijų atstovai. Nežinau, kaip buvo per visą tos srities gyvavimo laikotarpį, tačiau rusai didžiuojasi, eik lieknesnis pret kokių nors susirėmimų nacionaliniu pagrindu nebūta.

Nei jokių muštynių, nei jokio protesto. Tautų mišinys. Dabar akivaizdžiai matyti, kad atvyko daug žmonių iš Vidurinės Azijos. Labai daug rusų yra atvažiavę į Karaliaučiaus kraštą iš Kazachstano. Jie pasakoja, kad teko bėgti bijant vietinių gyventojų smurto, susidorojimo; daugelis paliko visą savo turtą, net nepardavė buto ar pardavė jį pusvelčiui, už kokį šimtą dolerių.

Gyvendama Lietuvoje, aš to nežinojau ir man buvo keista, tačiau tokius 4 5 pasakojimus esu girdėjusi ne iš vieno žmogaus, tarp mano studentų buvo keletas, atvykusių tokiomis aplinkybėmis maždaug prieš dešimt metų. Migracija vyksta ir dabar. Žmonės kviečiami, nes manoma, jog sritis nepakankamai apgyvendinta, neišplėtotas žemės ūkis, daug dirvonuojančių žemių. Aš apie liūdnus prisiminimus: apie tai, kad atsikėlėliai visai nesuprato to krašto kultūros vertybių, jo paveldo nei architektūros, nei bibliotekų, nei knygų, kurios tiesiog mėtėsi ir puvo jų užimtų namų palėpėse, vertės, ir iš tiesų jiems visur vaidenosi fašizmas.

Man asmeniškai per daugelį metų iš įvairios skaitytos literatūros ir realiai matytų vaizdų susidarė įspūdis, kad ir norėta kuo greičiau nušluoti nuo žemės paviršiaus visa, kas nuo XIII a.

Ar tokio pobūdžio prisiminimų yra ir ar jų daug?

Tiksliai negalėčiau pasakyti, manau, kad nedaug ar nėra. Barbarizmą juk visada sunku pateisinti. Ir iš minėtos knygos, ir iš žmonių pasakojimų susidariau vaizdą, kad į Karaliaučiaus sritį vyko toli gražu ne patys šviesiausi rusų tautos atstovai, juo labiau tai nebuvo svorio metimo ligų simptomai atstovai. Daugelis žmonių paprasčiausiai tų dalykų neišmanė. Vis dėlto jie vyko į priešų kraštą ir iš pradžių kartu su jais gyveno, juk vokiečiai tuoj pat po metų nepasitraukė, tas procesas vyko gerokai ilgiau.

Be to, atvykėliai buvo karo sužeisti žmonės, patyrę kuo sunkiausių išgyvenimų, daugelis atvyko galbūt būtent naikinti? Pasikalbu su archyvo darbuotojais: štai mes, lietuviai, sakome: kaip gaila, kad toks gražus miestas buvo visiškai suniokotas, ir kodėl gi jo nebuvo galima atstatyti?

O jie man ir atsako: bet juk iš dalies ir Vilniaus senamiestis atstatytas iš Kionigsbergo plytų! Ir Sankt Peterburgo! Iš tiesų Karaliaučiaus pastatų senos plytos buvo ešelonais vežamos ir į Vilnių, ir į Rusijos miestus kaip statybinė medžiaga, kad tų miestų suniokoti senamiesčiai būtų atstatyti ne silikoninėmis plytomis! Yra išlikę ir nuotraukų, kuriose matyti, kaip atvykėliai ir vokiečiai, karo belaisviai, krauna plytas į ešelonus. O džiugina tai, kad jauni žmonės myli savo miestą, supranta, kad miesto istorija neprasidėjo metais, iškalbingas net faktas, kad miestas metais iškilmingai paminėjo metų jubiliejų.

Belaukiant svečių visoje visuomeninėje erdvėje įvyko labai daug pokyčių jie save identifikuoja kaip Rusijos teritorijos gyventojus, bet tuo pat metu ir kaip Baltijos šalį.

Na, sakykim, miestui ta proga reikėjo suvenyro, nes svečiai tikrai norės ką nors parsivežti prisiminimui. Rusų matrioška Kaliningradui tikrai netiko, ir tada kažkas sugalvojo šaunią idėją Kaliningrado simboliu gali tapti katinas, dėl to, kad jis prisiriša prie vietos, o ne prie žmogaus. Imanuelio Kanto paminklas. Skulptorius Kristianas Danielis Rauchas. Jie gyveno ir prie Vokietijos Prūsijos.

Neliko vokiečių atėjo rusai, bet katinai pasiliko! Vadinasi, vietinis miesto gyventojas yra katinas! Buvo sukurta žalvarinė katino statulėlė, kurią glostė ir į iškilmes atvykęs V.

Šis suvenyras prigijo. Labai dažnas svečias, lankydamasis naujajame muziejuje Karalių vartai, išsiveža būtent suvenyrą katiną. Ir dar pastebėjau, kad Kaliningrado srities rusai yra kitokie. Patys mano studentai, apsilankę vienuose ar kituose renginiuose Maskvoje ar kituose miestuose, pasakoja, kad Didžiosios Rusijos rusai jiems sako: jūs ne rusai, jūs kitokie!

Kaip tik ir norėjau paklausti, ar tik nesiformuoja kitokia etninė tapatybė? Gal, sakau, eik lieknesnis pret praėjus, įtaką pradėjo daryti kita kultūra, eik lieknesnis pret, landšaftas Krantas dab. Vaikštynės pajūryje. Kuršių nerija. Žvejų valtys Pilkopene. Be to, jau yra galimybė pažinti krašto istoriją. Man įdomus ir toks faktas: klausiu savo studentų, kuriose Europos šalyse jie yra pabuvoję.

Xtrazex Šunims - XTRAZEX

Daug kur, ypač kaimyninėse šalyse, pvz. Ir labai nedaug prieš kokius penketą metų buvo buvę Didžiojoje Rusijoje Maskvoje ar Sankt Peterburge. Bet rusai labai greitai susivokė, kad čia formuojasi kažkas kitokio, nei jie norėtų. Tad buvo sukurtos tikslinės programos Mes rusai, pagal kurias už nedidelį mokestį jaunimas ešelonais vežamas į Rusiją, kad susipažintų su ja ir jos didžiausiais miestais.

Ta programa ypač orientuota į moksleivius. Ypač daug tokių kelionių rengiama per rudens ir pavasario atostogas. Prieš keletą metų tuos traukinius, pilnus moksleivių, labai iškilmingai išlydėdavo pažinti Rusijos. Kadangi dirbu Imanuelio Kanto universitete, daug bendrauju su akademine visuomene, su rašytojais, su muziejų, archyvų darbuotojais, studentais išsilavinusiais žmonėmis.

O buitiniame lygmenyje, na, sakykim, traukinių stotyje, dažnai išgirstu visokių komentarų grįžtu iš Vilniaus, laukia manęs taksistas, nuveža iki bendrabučio, kuriame gyvenu, be abejonės, iš akcento supranta, kad esu ne rusė, ir labai dažnai užveda kalbą: na ir kodėl mes tos laisvės siekėme, ir ar mums dabar geriau? Va anksčiau buvo geriau gyventi, nes eik lieknesnis pret galima važiuoti kur panorėjus be jokių vizų.

Sienų problema aktuali visiems. Taip, vizas gauti galima, yra ir išimčių kai kuriais atvejais išduodamos nemokamos vizos kultūriniams mainams, šviečiamiesiems projektams, bet juk daug papildomų rūpesčių.

Manau, kad tas klausimas bus išspręstas, nes juk vyksta derybos. Kokia sena bendrabučio budėtoja gali užvesti kalbą, kam reikėjo sugriauti Tarybų Sąjungą, eik lieknesnis pret lietuvių tautą kartais žiūrima kaip į tą, kuri būtent ir sugriovė Tarybų Sąjungą kartu su M.

Ar išskiriamos Karaliaučiaus srity tautinės mažumos, ar visi niveliuojami pagal rusų tautą? Visos tautinės bendrijos yra susivienijusios į asociacijas.

Pavyzdžiui, kelios lietuvių bendruomenės ir viena jų asociacija. Panašiai gali būti susivienijusios uzbekų, totorių, baltarusių, lenkų ir kitos bendruomenės. Vienos iš jų aktyvesnės, kitos ne tokios aktyvios.

Kadangi priklausau Lietuvių bendruomenei, dalyvauju didžiausiuose renginiuose. Mes kartais rengiam bendras šventes. Mes, pavyzdžiui, švenčiame Rasas, arba Jonines, jie gi tą šventę vadina vasaros pradžios švente, nes ne visos tautinės mažumos turi tokią šventę.

Karaliaučiuje yra tokie Rusų vokiečių kultūros namai, labai gražioje aplinkoje, ten mes ir renkamės. Šiemet švęsime birželio 16 dieną. Mes papasakojame apie savo tradicijas ir parodome, kaip švenčiame atliekame nedidelę programą, surengiame nedidelę parodėlę, užbaigiame šventę tautinėmis vaišėmis.

Renkasi lietuviai, lenkai, vokiečiai ir baltarusiai. Kiekvienais metais prisideda vis kokia nauja tautinė bendrija. Man ypač brutalus atrodo senųjų Karaliaučiaus krašto vietovardžių, menančių prūsų laikus, ilgiausiai išliekančios kultūrinės atminties, tikslingas ir nuoseklus naikinimas Vietovardžiai buvo pakeisti tuoj po karo.

Manyčiau, kad kokio mokslinio pagrindimo tam keitimui nebuvo. Kad ir šis atvejis: miestai Svetlogorskas Raušiai ir Zelenogradskas Krantas. Apsilankius Svetlogorske, niekaip eik lieknesnis pret, kodėl tas miestas turėtų vadintis šviesiuoju, nes jis yra tamsus, kadangi jame labai daug žalumos ir ūksmingumo, tad visą dieną išbūni šešėliuose ir atrodo tamsu. O Zelenogradske atvirkščiai, labai šviesu, nes jame nėra tiek daug medžių, pavėsių ir šešėlių.

Pasirodo, kad kažkas, užrašinėdamas, ką į ką keisti, tiesiog supainiojo pavadinimus, kadangi senieji miestų vardai atvykusiesiems buvo sunkūs. Bet kad dabar būtų stengiamasi ištrinti iš eik lieknesnis pret senuosius vietovardžius, negalėčiau sutikti.

Bet juk jau ištrinta. Tai tik mes, lietuviai, ypač išsilavinę žmonės, bandome atminty išlaikyti senuosius prūsų vietovardžius. Gal dar ir dėl to, kad tame krašte gimė mūsų raštija, dėl to mums toks svarbus tas kraštas. Bet ten, tarp paprastų žmonių, kad ir kokios tautybės jie būtų, senieji vietovardžiai išnyks.

Nedrįsčiau taip teigti. Pavyzdžiui, vykdama į Karaliaučių, jūs važiuotumėte autobusu, ant kurio būtų užrašyta Kioningauto. Dabar Karaliaučiaus inteligentija pripažįsta vokiškąjį Kionigsbergą. Daug spausdinama senų nuotraukų, atliekamos rekonstrukcijos, šis tas atstatoma. Liuteronų kirchė ir tiltas per Angrapę. Kirchė sudegė m. Senieji atvirukai iš įvairių šiuo metu Kaliningrade perleidžiamų atvirukų rinkinėlių. Tai dėl turistų? Žinoma, ir dėl jų. Bet svarbiausia pasikeitė mąstymas.

Na, bet dar visko pasitaiko. Papasakosiu tokį nutikimą. Lankomės mes su studentais iš Lietuvos prie Imanuelio Kanto kapo, o ten žmogus, pasiruošęs visokių videofilmų apie miestą, universitetą.

Jis mus užkalbina ir pasisiūlo papasakoti apie tas vietas. Ir sako: štai jūs dabar stovite toje vietoje, kur buvo seniausias Rusijos universitetas Aš net išsižiojau! Sakau jam tokia grėsminga intonacija: ką? O jis ir sako: atsiprašau, jūs tikriausiai iš Lietuvos Taip, sakau jam. O jis: na, su lietuviais aš nesiginčysiu. Bet suprantate, eik lieknesnis pret falsifikuojama? Žemės dabar priklauso Rusijai. Imanuelio Kanto universitetas senesnis už kitus Rusijos universitetus, ir formaliai jis seniausias Rusijos universitetas.

Betgi jis niekada nebuvo Rusijos! Na pasiginčijome mes su juo Ten yra tokių gidų mėgėjų, kurie 7 8 metų jubiliejų, įvairioms valstybėms buvo paskirta po žemės plotą, kad jos galėtų ką nors įrengti kas vaikų žaidimų aikštelę, kas gėlynus, o lietuviai padarė nepaprastai reikšmingą dalyką jie pastatė Liudvikui Rėzai paminklą ir labai gražiai sutvarkė skverą, kuris netoli nuo mūsų fakulteto, labai gražioje eik lieknesnis pret.

Ant paminklo pirmiausia parašyta lietuviškai Liudvikas Rėza, ir tik žemiau kirilica. Tas skveras tapo gyventojų mėgstama ir lankoma poilsio vieta.

Pateikiu gražius pavyzdžius, pavyzdžiui, Pregolje Prieglius, nelabai pakitusį upės pavadinimą, tačiau, žinoma, senieji vietovardžiai nyksta. Kai buvo ginamas Tolminkiemis, spaudoje beveik per pusę skambėjo tai Tolminkiemis, tai Čistyje Prudy. Žinoma, kad dar daug ką reikėtų keisti. Beveik nėra nuorodų, kaip nuvykti į istorines lietuvininkų gyventas vietas. Labai sunku surasti. Be to, nuorodos netgi klaidinančios! Pavyzdžiui, važiuojant iš Lietuvos parodytas posūkis į Čistyje Prudy, kuris nuveda kažkur į laukus, per kuriuos lengvąja mašina gal ir galima pravažiuoti, bet autobusu ne.

Ir tenka sugrįžti. Jis kaupia net menkiausią informaciją, jei ji susijusi su Lietuva. O susipažinome, kai jis pas mane atėjo paprašyti Augustui Šleicheriui skirtos konferencijos plakato.

Tas žmogus žino labai daug apie lietuvių pėdsakus Kaliningrado srityje pradedant nuo pačių pirmųjų kultūros veikėjų nuo M. Mažvydo, L. Rėzos, K. Donelaičio, ir būtent jis man eik lieknesnis pret parodė. Bet pirmiausia tai aš perskaičiau Arvydo Juozaičio knygą Karalių miestas be karalių ir pradėjau ieškoti to Karaliaučiaus, kurį pamilau iš knygos, bet tai nebuvo taip lengva, ir tas žmogus man padėjo rasti tas vietas.

Karaliaučiaus senamiestis neišliko, kaip žinote, miestas per karą ir po karo buvo labai suniokotas, bet yra išlikę privačių vilų kvartalai, tiesą sakant, gana įspūdingi. Kapinių, kur buvo palaidotas L.

Rėza, nėra, jos sunaikintos, o jų vietoje pastatytas vaikų darželis, bet yra atminimo lenta. Aš studentams net tokias užduotis duodu: surasti lietuvių pėdsakus Karaliaučiuje, kad jie suprastų, kiek daug čia gyveno lietuvių. Taigi negalėčiau pasakyti, jog šio krašto is torija neprisimenama.

Na, pavyzdžiui, švenčiant Karaliaučiaus O kodėl taip? Ar tai tik eik lieknesnis pret, ar nenoras, kad apskritai kas į tuos kraštus atvažiuotų? Viena vertus, tai apsileidimas, kita vertus, kadangi ilgai buvo kalbama, kad ten iskonno russkije zemli, tai jie nelabai ir norėjo rodyti, kad tose žemėse yra labai svarbių lietuviams dalykų. Ir į Lazdynėlius nėra jokių nuorodų, reikia labai atidžiai stebėti aplinką, norint pamatyti ąžuolyną, pasodintą kaimo, kuriame gimė Kristijonas Donelaitis, vietoje.

Manau, kad iki skaidrus laboratorinis riebalų degintojas Lietuvai pavyks susitarti, kad tie dalykai būtų padaryti. Be to, labai sunkus susisiekimas. Prisimenu, prieš trejus metus iš Kaliningrado iki Tolminkiemio važiavome 6 valandas, su keliais persėdimais laukėme, sušalome Na, rūpesčių yra Ji stovi iki šiol tokia, kaip ir buvo įrengta įkūrus muziejų metais, o juk laikai pasikeitė!

Mums tos senos knygos įdomios, bet jaunimui nelabai. Neseniai su savo studentais buvau Vilniaus Pinigų muziejuje. Tikrai negalvojau, kad mes ten užtruksime kelias valandas bet jame taip patraukliai suderinta archeologiniai radiniai ir naujausios technologijos, kad mano studentai nenorėjo greitai iš jo išbėgti: jiems buvo įdomu, atsakius į klausimus, ką pa matė ir įsidėmėjo muziejuje, atsispausdinti 8 9 pinigą su savo atvaizdu.

Kodėl gi, atsakius į keletą klausimų apie K. Donelaitį ar apie Metus, negalėtum gauti kokio nors rašto ar nuodėmės atleidimo Reikia kažko naujo! Mums, vyresnei kartai, ta istorija daug savesnė negu jaunimui, o jie turėtų perimti patirtį jau naujesnėmis formomis. Kaip kad Lietuvių kalbos institute yra labai patrauklus Lituanistikos židinys. Lytinės lūpos ir svorio kritimas taip pat reikia kažko tokio, interaktyvaus, mobilaus, šiuolaikiško.

Tame Lituanistikos židinyje lankėsi ir I. Kanto universiteto dėstytojai jie mesti svorį būdami uni sužavėti ir bandys kažką panašaus kurti pas save universitete.

Reikia, kad K. Donelaičio muziejus būtų gyvas, modernus, aktyvus. Aš pati sau esu pasiskyrusi tokią priedermę: kasmet pasirūpinti, kad į Tolminkiemį iš Lietuvos atvyktų bent dvi ekskursijos, padėti jas suorganizuoti, palydėti, globoti ir visa kita. Ir šią priedermę atlikti man pavyksta štai jau treti metai. Nes man buvo labai skaudu, kai prieš kelerius metus muziejaus darbuotojai pareiškė: ai, niekas čia pas mus iš Lietuvos neatvažiuoja, va jūs atvažiuojate vieną kartą pavasarį, eik lieknesnis pret paskui tylu ramu ir niekam neįdomu.

Vis galvoju: na taigi lituanistai! Aš, besimokydama mokykloje, į Tolminkiemį buvau nuvykusi net tris kartus, nes turėjau nuostabias lietuvių kalbos mokytojas. Mokytojos keitėsi, ir mes gal kartais šaukdavom, kad jau esam buvę, gal norėjom kur kitur, bet Na, kokioje septintoje klasėje mums gal ir buvo nesuprantama, ko ten važiuoti, ir tas Donelaitis sunkus, ir gal nuobodus, ir nuvažiavus žiūrėti į apgriuvusias lūšnas, ir muziejus ne stebuklas, kai čia buvome matę visko juk vilniečiai išlepinti, ir tik vėliau pradedi suvokti, kas yra kas, ir gal dėl tos patirties aš dabar bandau grąžinti Didžiosios Lietuvos skolą Mažajai Lietuvai.

Aš labai dažnai kalbu apie tai pažįstamiems mokytojams: tikrai padėsiu sakykit, ko reikia. Parašysiu kvietimus, padėsiu rasti pigiau nakvynę, parekomenduosiu, ką dar reikėtų pamatyti. Yra žmonių iš lietuvių bendruomenės, kurie taip pat mielai padėtų. Labai norėtųsi, kad atvažiuotų daug daugiau ekskursantų. Taip, tai sunki kelionė, aš nežadu, kad per kelias valandas jūs ir atsidursite Tolminkiemyje.

Prie sienos gali tekti pralaukti ir dvi, ir tris valandas, bet Kaip aš sakau: jei esate visi be nuodėmės ir labai geri, tai jūs greitai kirsite sieną, bet jei tarp jūsų yra tokių, kurie nelabai mėgsta literatūrą, tai turėsite laiko čia pasėdėti ir apie tai pamąstyti. Žodžiu, Tolminkiemis laukia Lietuvos žmonių O Lietuvos pinigų jam užtenka?

Ir pinigų jiems trūksta. Pernai buvo kilusi tokia mintis: na, jei kiekvienas ar bent daugelis moksleivių, gal užtektų ir Vilniaus moksleivių, nesuvalgytų vieno pakelio kramtomos gumos, tuos centus galėtų paskirti Tolminkiemiui.

Žinote, koks reikalas. Ten teritorija didelė, trys hektarai, ir nors tvarkoma, bet žolė visada auga ten, kur jos nereikia. Lietuva yra padovanojusi tokią žoliapjovę, kurią reikia stumti, su ja vaikščioti ir šienauti. Tik baigi tokiu būdu šienauti, ir vėl reikia šienauti. Tai sunkus darbas, o techninių darbuotojų muziejuje eik lieknesnis pret Ekskursantai iš Lietuvos prie Liudviko Rėzos paminklo autorius marijampolietis Artūras Sakalauskas, architektas Ričardas Krištapavičius Karaliaučiuje.

Tai aš galvoju: reikia padovanoti tokią šienapjovę-traktorių, tai pati direktorė galėtų atsisėsti ir lengvai nušienauti tą didžiulę teritoriją. Pakalbėjau apie tai ir su universiteto studentais, jie irgi buvo pasiryžę prisidėti prie to, bet kažkaip ir užgeso ta idėja, nes neatsirado, kas paskatintų, pastumėtų: darom! Tas traktorius kainuotų apie 5 6 tūkst. Gal reikėtų parašyti kokį kreipimąsi, bet dar niekada nesu to dariusi, su niekuo eik lieknesnis pret, tai viskas taip ir lieka.

Rudenį bendromis Užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade, Kaliningrado srities rašytojų sąjungos, Vyriausybės atstovų pastangomis buvo atsodintas Donelaičio obelų sodas prie buvusio Našlių namo. Aš tame sodinime negalėjau dalyvauti, nes buvau komandiruotėje Maskvoje, bet paprastai pavasariais mes nuvažiuojame ir padedame sutvarkyti teritoriją, taigi tą padarysime ir šį pavasarį, prieš pat Poezijos pavasarį, kurio vienas iš renginių vyks ir Tolminkiemyje.

Įdomu, ar moksleiviams yra dėstoma šio krašto istorija nuo seniausių laikų, nuo pačių prūsų? Negalėčiau pasakyti, galbūt tai gali būti mokytojo, dėstytojo problema, kaip jis dėsto, bet labai svarbu, kad švietimo sistemoje numatyta kaip privalomas dalykas gimtojo krašto svorio netekimas valo atsiliepimus. Bet šis nutarimas priimtas nelabai seniai, tiksliai neatsimenu, bet ne seniau kaip prieš penkerius metus.

Pati esu dirbusi ojoje gimnazijoje, vykdėme bendrus projektus su Lietuva, rengėme kultūros dienas, taigi galėčiau sakyti, kad nėra visai nežinoma krašto istorija. Prisimenu, kartą stebėjau vedamą integruotą pamoką apie jūrą, kurios metu buvo panaudota M. Čiurlionio kūryba poema Jūra ir paveikslai jūros tema. O kuri pati stipriausia tautinė bendruomenė? Nedrįsčiau vertinti. Geriausiai pažįstu Liudviko Rėzos lietuvių kultūros draugiją, kuri veikia Karaliaučiuje, visos kitos yra srityje.

Galbūt šiuo metu ji ir yra viena iš stipriausių. Visokių žmonių joje yra ir intelektualų, ir paprastų, mielų žmonių, su kuriais be galo malonu pabendrauti ir pabūti. Dabar jai vadovauja jaunesnio amžiaus naujas pirmininkas Valdas Ryzkovas. Šiuo metu mažiau dalyvauju draugijos veikloje, bet žinau, kad draugija parengė projektą ir gavo iš Užsienio reikalų ministerijos dalinį finansavimą.

Labai svarbu išsaugoti arba bent jau nufotografuoti, aprašyti baltiškąjį paveldą pilis, piliakalnius, kol jie dar yra, kol dar visiškai nesudūlėjo. Jau yra skirta lėšų, kad būtų galima vykti į ekspedicijas, aprašyti, nufotografuoti, aptvarkyti nušienauti ar iškirsti nereikalingus krūmus O visoje srity kokios dar aktyvios bendruomenės susikūrusios? Šiuo metu situacija sudėtinga. Aktyvi, iš apačios kylanti bendruomenių veikla yra susilpnėjusi, ir tai tęsiasi maždaug dešimt metų.

Išbandytos Xtrazex Kapsulės - XTRAZEX

Kai prieš šešerius metus atvykau dirbti į Karaliaučių, aktyviai veikiančios ir darbus, apie kuriuos nuolat būtų skleidžiama informacija, dirbančios bendruomenės pačioje srityje jau neradau.

Bet yra ir kitas dalykas: visa veikla eik lieknesnis pret persikėlė į Lietuvių kalbos mokytojų asociaciją, kuri vienija lietuvių kalbos mokytojus, dirbančius įvairiose srities mokyklose, daugiausia jų, žinoma, eik lieknesnis pret Lietuvos sieną, įvairiausiuose nedideliuose miesteliuose, man atrodo, kad yra daugiau kaip 20 židinių, kuriuose dėstoma lietuvių kalba.

Asociacija organizuoja įvairius renginius: pavyzdžiui, lietuvių kalbos olimpiadą, folkloro ansamblių ir apskritai moksleivių dainų šventę Skambėk skambėk, lietuviška dainele ir pan.

Šiek tiek aktyvesnė Tilžės dab. Sovietsko lietuvių bendruomenė: ten yra net du labai rimti židiniai pirmiausia, lietuvių katalikų bažnyčia, kurią pastatė Lietuva jau atkūrus nepriklausomybę ir kurioje dirba nepaprastai lietuviškai veiklai atsidėjęs žmogus kunigas Anupras Gauronskas. Be to, ten veikia Lietuvos konsulatas Generalinis konsulatas Kaliningrade. Konsulatai organizuoja labai daug renginių įvairiausių susitikimų, paskaitų, parodų, būna rengiami tik lietuviams skirti renginiai, pavyzdžiui, Poezijos pavasario renginiai tik lietuvių kalba.

Generaliniam konsulatui Kaliningrade vadovauja generalinis konsulas Vaclav Stankevič, kultūros atašė dirba Romanas Senapėdis, o Sovietsko Tilžės konsulate dirba konsulė Liuda Kleimionova, ji taip pat organizuoja daug eik lieknesnis pret.

Mes stengiamės, kad meno kolektyvai ir atlikėjai, atvykę į Karaliaučių Kaliningradądar paviešėtų ir Įsrutyje Černiachovskeir Tilžėje Sovietske. Pavyzdžiui, Įsrutyje jau keletas metų vyksta lietuvių kultūros dienos, o šiemet kultūros ir sporto dienos, tad tuo metu atvažiuoja labai daug kolektyvų visas miestas girdi vien lietuvių kalbą. Kai prie merijos choras Ave, Vita sugiedojo Lietuvos himną, tai ohoho kaip nuskambėjo! Manau, kad nebūtų tiek daug žmonių į renginius atėję, jei viskas būtų vykę uždarose erdvėse.

Mes renginius surengėme gatvėse. Taip galingai suskambėjo mūsų himnas, kad iš visų pusių pradėjo rinktis žmonės. Pas juos tokios tradicijos nebuvo, kad kas koncertuotų mieste, o ne kultūros eik lieknesnis pret.

Lietuvių kultūros dienos jau įtrauktos į miesto renginių planą. Prie šio renginio daug prisideda merija, bet iniciatyva visada Mokytojų 10 11 asociacijos pirmininko Alekso Bartniko, žinoma, labai daug prie šio renginio organizavimo prisideda ir Industrinės pedagoginės kolegijos, kurioje taip pat dėstoma lietuvių kalba, dėstytoja Onutė Druseikaitė. Jos iniciatyva Įsrutyje jau porą kartų lankėsi Vilniaus senamiesčio teatras. Nemačiau nieko įspūdingesnio kaip spektaklis Vilniaus legendos, kuris buvo rodomas Insterburgo pilies griūvėsiuose.

O mūsų legendos juk apie gaisrus, griovimą ir vėl atstatymą Neįtikėtinai atrodė. Ir tada man kilo mintis: o jeigu taip Pilėnus ten parodyti? Bet labai brangu, labai sudėtinga būtų.

Na, gal ką mažesnio mes vis tiek padarysime. Man susidarė įspūdis, kad Rusija Karaliaučiaus krašte labai ilgai jautėsi netvirtai, labai ilgai nieko ten nedarė ir svorio netekimas bikini tumblr, išskyrus savo karinį postą Kaip dabar atrodo senasis Karaliaučius, ar Kionigsbergas, ar Kaliningradas?

Žinote, nieko nedarant irgi galima daug žalos padaryti Kita vertus, kad būtų galima kurti, reikia, kad būtų gyventojų ir juos reikėjo apgyvendinti. Todėl sovietinių dėžučių labai daug pristatyta. Vilniuje tai gal ne taip krenta į akis, nes yra Centras, yra Senamiestis, o Karaliaučiaus centras sovietinis. Senojo Karaliaučiaus pėdsakų galima rasti toliau nuo centro. Man atrodo, kad gera senoji vokiečių architektūra naujiesiems turtuoliams įskiepijo skonio supratimą jie nestato stiklinių dėžučių.

Jeigu jau tame vilų kvartale statosi sau vadinamąjį osobniak tai jis architektūrinę vertę turintis statinys. Tie namai saviti, eik lieknesnis pret prie aplinkos, šimtametės pušys ten nepjaunamos, namas prie jų priderinamas, net jo stogas išlenkiamas, kad tik netrukdytų medžiui toliau augti. Ypač mane žavi naujoji Svetlogorsko Raišių nuosavų namų statyba.

Visai kas kita miesto centre jame pridygo didžiulių prekybos centrų, jie griozdiški, neskoningi Karaliaučiaus gyventojai juokauja, kad greitai kiekvienas turės savo asmeninį prekybos centrą Tai labai darko miesto veidą.

Bet, vis dėlto, dabar jau niekas nebegriaunama, o stengiamasi atkurti, atstatyti. Nežinau, ar tikrai taip, bet man lūpos po svorio, kad ta idėja įsitvirtino tada, kai į sritį buvo leista įvažiuoti vokiečiams ir jie tiesiog plūstelėjo norėdami pažiūrėti kas į savo vaikystės, kas į protėvių miestą.

Žinoma, nieko jie neberado. Tad pradėta stengtis nors atstatyti. Taigi dabar vienoje pusėje monstrai, o pažvelgus į kitą akys džiaugiasi, nors ir žinai, kad tai nauji statiniai, pagal senuosius pastatyti.

Kadangi jau esu Karaliaučiaus, dabartinio Kaliningrado patriotė, stengiuosi parodyti svečiams visa, kas įdomiausia. O kas įdomu? Įdomu, kas buvo anksčiau. Yra išlikę keletas istorinių gatvių pavadinimų.

Viena iš eik lieknesnis pret Lietuvių pylimas. Juk Lietuva visai šalia. Pylimas buvo statytas siekiant apsisaugoti nuo carinės Rusijos, o dabar jis tapo objektu, kuris mus jungia. Žmonės pasidomi, o kodėl čia taip Yra išlikę bastionai, gynybiniai objektai fortai, išlikę beveik visi miesto vartai, kuriuose įrengiami muziejai, pagrindiniame, kuris vadinamas Karalių vartais, vyksta patys svarbiausi Rusijos vadovybės ar užsienio šalių atstovų priėmimai. Visi žinome, kad Karaliaučiaus bibliotekos Valenrodų rinkiniai išblaškyti, bet likučių vis dar yra, jie saugomi universiteto bibliotekoje labai jaukioje patalpoje, juos galima tyrinėti.

Tikiuosi, mums pavyks susitarti, kad Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos paroda Atrastas Karaliaučius būtų parodyta ir pas mus. Bet aš norėčiau, kad ta paro da būtų ne pati viena šiaip parodyta, bet Naujas privatus gyvenamasis namas senojo Karaliaučiaus kvartale Violetos Lopetienės nuotraukos. Tada būtų visai kas kita. Išsivežu tą idėją iš Vilniaus, papasakosiu apie tai universitete, Lietuvos konsulate ir manau, kad rudenį jau visai konkrečiai tarsimės dėl jos atvežimo į Karaliaučių.

Ar dabartinėje Kaliningrado srityje yra lietuviškos spaudos? Ne, nėra. Bandėme, bet žinau, kaip eik lieknesnis pret parengti įdomų ir skaitomą leidinį. O leisti vien tam, kad būtų leidžiama Tai gal priimtinesnis būdas internetinė svetainė? Širlė jau nešasi persimetusi per vieną ranką paltą ir vaiko nešynę, o mes dar tik įpusėjome ekono­ minės klasės tarpueilį. Dar pora eilių lėktuvo galo link, ir prieiname lavoną.

Teris ir Derekas linksi galvomis patvirtindami, kad vyras miręs; moteris, kuri, mano galva, yra mirusiojo žmona, tebesėdi šalia vyro. Ji iš­ balusi kaip drobė, grąžo rankas ir žiūri priešais save įbedusi akis, tyliai kažką murmėdama. Negali nejausti jai užuojautos, štai taip sėdinčiai šalia negyvo vyro. Ją turėjo ištikti stiprus šokas. Turiu pripažinti, kad jaučiuosi poprasčiai. Suprantu, gali pasirodyti, kad mudu su Endžiu esame gana abejingi tokiems dalykams, bet juk niekada negali priprasti prie mirties.

Kūnas ap­ dengtas paklode, ant plikos jo galvos uždėta deguonies kaukė. Vyro veidas baltas ir tarsi vaškinis, burna šiek tiek praverta ir akys, atro­ do, nėra kietai užmerktos. Iš pažiūros jam galėtum duoti apie sep­ tyniasdešimt. Žmona galėtų būti kokiais dešimčia metų jaunesnė.

Tai nutiko taip greitai Jis visai nesikankino. Man už nugaros pasirodo kapitonas. Jis pasilenkia prie naslės ir paplekšnoja jai per petį. Dieve, tas žmogus tikrai labai greitai apsisuko. Pagal nustatytas taisykles, kai keleivis netikėtai suserga ar miršta, kapitonas privalo nutupdyti lėktuvą artimiausiame oro uoste. Tačiau taip beveik niekada nebūna. Kapitonai labai ne­ mėgsta to daryti, nes tada sugriūva visi grafikai, ir dėl kuro są­ naudų ir vėlavimo oro linijoms tai kainuoja tūkstančius.

Dėl tos pačios priežasties oro transporto kompanijos nenoriai priima iš pažiūros negaluojančius keleivius, kad šie nepakratytų kojų pu­ siaukelėje skrendant per Atlantą.

• Миллиард долларов.
• Imogen - Edwards Jones. .Babilono - nestresuok.ltsLT | PDF
• Увы, она уже знала ответ.
• Но в следующее мгновение послышался оглушающий визг шин, резко затормозивших на цементном полу, и шум снова накатил на Сьюзан, теперь уже сзади.
• Hmc svorio kritimas

eik lieknesnis pret Kapitonams labiau patinka, kai 36 keleiviai miršta jau ant žemės, Jungtinėje Karalystėje, nes gauti mirties liudijimą, sakykime, iš Indijos tarnybų dažnai būna dau­ giau eik lieknesnis pret nei tasai liudijimas vertas. Jis iš lėktuvo turi išlipti paskutinis; šis kapitonas akivaizdžiai nekan­ trauja laukdamas, kada gi pagaliau lavonas bus išneštas ir jis galės keliauti namo.

Būsiu ant trapo, pasikalbėsiu su inžinieriais. Sudie, ee, ponia.? Taip bus tik geriau, pažadu. Taip tikrai bus geriau. Jai mažiausiai reikėtų matyti, kaip jos vyro lavonas iškeliamas iš apdergtos sėdynės, dedamas ant užkan­ 37 džių ir gėrimų vežimėlio ir išvežamas iš lėktuvo. Tai ne pats oriau­ sias išėjimas, ir žmonai tikrai nereikėtų viso to matyti. Tačiau toks būdas dažnai būna vienintelis lavonui išgabenti iš lėktuvo, ypač tada, kai žmogus miršta taip toli, lėktuvo gale. Jeigu kūnas būtų pirmose eilėse, salone tarp pirmos ir ekonominės klasės ar tolėliau priekyje, jį būtų galima užkelti ant neštuvų, tačiau nešti iš taip toli be vežimėlio maistui išvežioti būtų per sunku ir per sudėtinga.

Labai iš lėto lydžiu ponią Flečer terminalu. Man ją vedant pro pasų kontrolę ir muitinę, ji neprataria nė žodžio. Kai šitaip siel­ vartaujantį žmogų vedi per atostogautojų pilną oro uostą, apima labai keistas jausmas. Triukšmas, šviesos, juokas ir muzika atrodo absoliučiai nederamas dalykas.

Uploaded by

Aš tik viliuosi, kad ji viso šito net nepastebi. Kai nuvedu ją į poilsio kambarį, ji vos laikosi ant kojų. Čia mes atvedime liūdinčius, prislėgtus žmones, kad jie galėtų nusiraminti ir pabūti vieni.

Vos tik ją pasodinu į patogų krėslą ir paaiškinu, kad tuoj at­ nešiu puodelį arbatos ir paskambinsiu jos dukrai, prabyla mano radijo stotelė. Laukiu, kol atvyks ma­ žamečio tėvai. Mano širdis nusmunka į kulnus. Patikėkit, dabar tai jau tikrai įklimpom į šūdą. Kad ir kaip ten būtų, tokį ankstyvą metą daugiau nėra į ką kreiptis pagalbos; anksčiau dirbusi skrydžių palydove Žaneta turėtų būti pamokyta elgtis su traumos ištiktais keleiviais.

Tik­ riausiai galėčiau paskambinti ir į mobilųjį Bariui, kapelionui, bet anksčiau nei aštuntą jis neateina, be to, lyg ir negražu skambinti jam tik dėl to, kad valandą palaikytų našlę už rankos, kol atvyks jos dukra.

Kita vertus, Baris yra labai mielas vyrukas eik lieknesnis pret tikriausiai būtų nepatenkintas dėl to, kad dabar jo nepakviečiau. Guosti sielvartaujančius — pats tikriausias jo pašaukimas. Ištikus kokiai nors negandai, mes visi pirmiausia skambinam jam.

Prisimenu, kai prieš kelerius metus iš Australijos buvo atskraidinti septynių žmonių, žuvusių per gaisrą turizmo bazėje, palaikai, Baris guodė visus giminaičius ir rūpinosi, kad karstai iš lėktuvų būtų išnešti kuo tvarkingiausiai. Jis eik lieknesnis pret šaunus vyrukas, bet aš esu tikras, kad ir Žaneta įstengs pagloboti katatonijos ištiktą ponią Flečer, kol iš Hamersmito atvyks jos dukra.

Tiesą sakant, jai tereikės padėti našlei apsispręsti, kur nuvežti jos vyro kūną, kai palaikus bus leista išgabenti iš lėktuvo. Oro uoste eik lieknesnis pret laidojimo agentūros žmonės, jeigu prireiktų jų pagalbos. Turiu pripažinti, kad patikėjęs ponią Flečer Žanetos globai neskubu pro pasų kontrolę. Tiesą sakant, susidūrimui su Imigra­ cijos eik lieknesnis pret man reikia gerokai nusiteikti.

Man niekada nepa­ tiko ten dirbantys galvijai. Jie — tikri pedantai. Paskirti Vidaus reikalų ministerijos svorio slideshare yra vieningi kaip bagažo skyriaus vyrukai, beje, jie lygiai taip pat nebūna linkę padėti ar bendradarbiauti. Vargas toms oro linijoms, kurių lėktuvas nusileidžia prieš Imigra­ cijos skyriui pradedant darbą, nes keleiviams teks stovėti prie pasų kontrolės langelio tol, kol tiems dirsčiotojams į laikrodį pasirodys, kad jau metas dirbti.

Dėl atvykstančių nelegalų jie kaltina oro li­ nijas, tarsi mes kalti, kad kažkas nutaria sukarpyti pasą, įmesti jį į tualetą ir nuleisti vandenį, o paskui paprašyti politinio prieglobs­ čio.

Už kiekvieną į šalį įsigavusį nelegalą eik lieknesnis pret sumokėti po svarų, be to, kiekvienos oro transporto bendrovės reikalas suploti apvalią sumelę dar ir už nelegalo deportaciją.

Priėjęs prie pasų kontrolės pajuntu, jog širdis smukteli dar žemiau. Sudūžta visos mano viltys, kad teks bendrauti su vyresnio amžiaus muitinės pareigūnu, kuris jau pakankamai patyręs ir į viską žiūri atlaidžiau. Atokiame kamputyje, po geltonu ženklu, stovi dvi ganėtinai vienišos figūros.

Pirmoji, vilkinti palaikes smėlio spalvos medvilnines kelnes ir plonus languotus marškinius trumpomis rankovėmis, atrodanti nusižeminusi ir nugalėta, yra manasis nelegalas. Antrasis žmogus toks pat liaunas, tik baisiausiai dygus, jaunas ir trykštantis tokia įkyria viršenybe ir valdingumu, jog net iš tolo galima užuosti.

Galima pamanyti, jog šis žmogus nuėjo dirbti į Imigracijos skyrių, nes mokykloje su juo visi labai blogai elgėsi. Šio nelegaliai atskridusio vyruko popieriai ir taip labai prasti, negi dar aš pradėsiu erzinti tą apsigimusį fašistą. Batai atrodo jam kiek per dideli. Tokių daug prisižiūrime — ne­ legalų, avinčių per dideliais naujais batais. Paprastai jie atvyksta apsivilkę netinkamais vasariniais drabužiais, ir vienintelė jų daro­ ma nuolaida atšiauriajai Jungtinei Karalystei — pora suvarstomų batų.

Tikriausiai Tolimuosiuose Rytuose tų batų pasirinkimas nėra didelis, nes atrodo, kad jie visada netinkamo dydžio. Taip lengvai neišsisuksite. Vis tiek vertėjo pamėginti. Aš tik sten­ giuosi laimėti laiko sau, o oro linijoms — šiek tiek grynųjų. Visai nieko? Plonos jo lūpos išsišiepia, nes jis labai gerai žino, ką turėsiu daryti toliau. Mes abu matome tą patį vaizdinį — užsitempęs gu­ mines pirštines aš kapstausi po šūdus lėktuvo tualete, ieškodamas suniokoto paso.

Paprašysiu Endžio patikrinti keleivių sąrašą. Kas nors turi žinoti, kas šis žmogus, — atsisuku į nelegalą ir paplekš- noju jam per, petį. Jis pakelia akis. Jo didelės tamsios akys neramios. Jos žvelgia tiesiai į manąsias. Vargana jo išvaizda mane sukrečia iki kaulų sme­ genų. Jėzau Kristau. Ir kodėl gi jie ryžtasi tokiems dalykams? Ar verta taip elgtis?

Ir iš kurgi jis atvyko, kad tokia situacija jam buvo nupasakota kaip puikus sumanymas? Man tikrai norisi jam pasiū­ lyti lipti į lėktuvą ir skristi namo. Tiesą sakant, visas administracinis pragaras dar tik prasideda.

Jo laukia ištisi nežinios mėnesiai. Ir dėl ko? Dėl kokio nors šūdino, prastai mokamo darbo? Čia gyvenimas tikrai nėra rožėmis klotas.