Tėvas liūdi dėl sūnaus netekties

Labai svarbu vaikams pasakyti, kad skirtingi žmonės tiki skirtingais dalykais ir ne kiekvienas tiki tuo, kuo ir mes. Vienatvė © Vida Press Nepaisant to, galima pastebėti, kad visuomenėje neigiamų jausmų yra tarsi privengiama — nesinori parodyti savo pažeidžiamumo, silpnumo. Rugsėjo 20 d. Kiekvienuose namuose žmonės sutiko duoti jai sėklų, tačiau kai ji paklausdavo, ar kas nors yra miręs šiuose namuose, ji negalėjo rasti nė vienų namų,kurių nebūtų aplankiusi mirtis.

Vestos vyras kartu su vyresniaisiais, tuomet 11 metų dukra ir 10 metų sūnumi, ėjo iš autobusų stotelės namo. Pro šalį lėkęs automobilis kliudė vyrą. Jis nuo patirtų traumų mirė. Jie tapo labai jautrūs, greitai pravirkdavo, užsisklendė savyje.

Laikui bėgant vaikų dvasinė būklė pagerėjo, tačiau Vesta jaučia, kad širdies gilumoje jie vis dar gedi tėvo. Skaičiuoja kiekvieną centą Vestos vyras buvo pagrindinis šeimos maitintojas. Ji tuomet augino vaikus. Po vyro žūties moteris įsidarbino vienoje įmonėje ir dirbo iki krizės.

Tačiau įmonė bankrutavo ir ji neteko darbo.

Netektis nepamirštama, ji išgyvenama - DELFI Sveikata

Kadangi Vestos vyras mirė jaunas, jo darbo stažas buvo nedidelis. Šeima dar gauna socialines pašalpas, ES paramą maisto produktais. Vesta suskaičiavo, kad visas pajamas sudėjus į krūvą vienam šeimos nariui per mėnesį išeina litų.

Moteris tikina, kad skrupulingai skaičiuojant kiekvieną litą pragyventi, nors ir sunkiai, galima.

Ar reikia su vaikais kalbėti apie mirtį?

Tiesa, prasidėję mokslo metai taip patuština šeimos kišenę, kad iki kitų pašalpų ji nebeišsiverčia ir tenka skolintis. Šiemet vyresnieji Vestos vaikai perėjo mokytis į miesto mokyklas. Paaugliai nori kuo mažiau iš bendraamžių išsiskirti drabužiais ar avalyne.

tėvas liūdi dėl sūnaus netekties

Vaikai iš mamos nereikalauja nupirkti vieną ar kitą daiktą. Supranta, kad jos piniginė plona. Vesta pati kaip įmanydama stengiasi dėl vaikų. Neseniai moteris susirado darbą. Nors ji priimta tik laikinai ir dirba tik dvi valandas per dieną, džiaugiasi ir tuo.

tėvas liūdi dėl sūnaus netekties

Vesta dėl vyro žūties iki šiol mina teismų slenksčius. Daugiavaikės šeimos tėvą partrenkusio automobilio vairuotojas nenori pripažinti savo kaltės. Moteris dažnai pasvarsto, kaip jie gyventų, jeigu vyras būtų gyvas.

Tačiau ji ir toliau lieja ašaras. Niobės istorija yra apie pyktį, kerštą ir sustingimą sielvarte. Daugeliui tėvų atleisti gydytojams, prievartautojams, žudikams ar patiems sau dėl vaiko mirties tampa neįmanoma užduotis.

Pakartokite žemiau esantį kodą gretimame laukelyje Viltė Miela Danute, pirmiausiai begaliniai užjaučiu dėl sūnaus netekties, žinau kas tai yra, žinau, kaip jaučiatės, žinau kaip skauda sielą, žinau, kad nesinori gyventi, bet Noriu pasidalinti savo gijimo keliu, gal net ne gijimo, o mokymusi gyventi be mūsų mylimųjų. Sunkiausia pradžia, iš tiesų jaučiausi tarsi numirusi ir iš tiesų norėjosi tik numirti, atrodė, kad neturiu jėgų netgi kvėpuoti Praėjus mėnesiui sužinojau, kad į bažnyčią atvažiuoja misionieriai iš Prancūzijos ir kažkaip suradau jėgų ten nuvažiuoti. Mano dideliu nustebimu Šv.

Laukiama, kad kaltininkas gailėsis, tuomet dalis tėvų atleisti sugeba, ir šį veiksmą vadina labiausiai gydančiu veiksmu, padarytu savo gyvenime. Juk neapykanta, kova, kerštavimas labai išvargina. Visgi daliai yra svarbu leisti sau neatleisti, ir neteisti savęs dėl to. Svarbu suvokti, kad per ankstyvas atleidimas gali būti susijęs su vengimu iš esmės pripažinti natūralius žmogiškus tamsius impulsus. Kad galėtum iš tikrųjų atleisti, turi pirmiausia pajusti savo pyktį, skausmą, įsisąmoninti keršto fantazijas ir tą atleidimą subrandinti.

Su atleidimu įmanomas atgimimas, tačiau Niobė amžinai verkia, ji lieka įstrigusi. Galima šitaip sustingti ir kaltėje. Kad taip neįvyktų, svarbu diferencijuoti neurotinę kaltę nuo tikrosios.

Kai moteris užauga jausdama didelius savo motinos reikalavimus ir vis nesulaukdama jos tikro priėmimo, jos netektis vėl atgaivina šį senąjį kompleksą. Tokia mama laisviau augina savo vaiką, mažiau jį kontroliuoja, o po netekties už visa tai save žiauriai apkaltina, net jeigu jos elgesys niekaip nelėmė vaiko mirties.

Arba štai moteris, praeityje patyrusi nesivystančio vaisiaus abraziją, vėliau susidomi natūraliu gimdymu. Ji ima iš naujo save kaltinti už tai, kad praeityje per mažai žinojo tėvas liūdi dėl sūnaus netekties nebuvo pakankamai sąmoninga, kad be intervencijų persileistų arba pagimdytų.

Atrodo, kad reikalavimai vis didėja, ir jie neatsižvelgia į realias aplinkybes tuo buvusiu moters gyvenimo momentu. Kita moteris, pagimdžiusi vaiką su negalia, visą gyvenimą gali save iracionaliai kaltinti vien dėl to, kad pati nebuvo tinkamai priimta savo motinos nei vaikystėje, nei parsivežusi vaikelį iš gimdymo namų. Tokiu atveju svarbu tvarkytis su negatyviu motinos kompleksu.

Kita vertus, su realia kalte irgi tenka gyventi — svarbu suvokti, jog net padarę realių klaidų situacijos baigties numatyti negalėjome.

Kiek įmanoma, tenka savo kaltes išpažinti, priimti tamsią savo žmogiškos prigimties pusę, kompensuoti darant gera kitiems, šviečiant kitus. Kitas mitas, leidžiantis sutalpinti motinos gedulą ir suteikiantis atgimimo tėvas liūdi dėl sūnaus netekties — tai graikų žemės deivės Demetros ir jos dukters Persefonės mitas. Kai Kora, būsimoji Persefonė, dar buvo maža mergaitė, Dzeusas, net nepasitaręs su Demetra, sutiko išpildyti savo brolio Hado prašymą. Hadas norėjo, kad Kora taptų jo nuotaka ir kartu valdytų požemio karalystę.

Jis buvo labai nekantrus — pakilo į žemės paviršių ir pagrobė Korą, kai ji skynė pievoje gėles. Jos klyksmas buvo toks siaubingas, kad jį išgirdo net motina Demetra, ji visur dukters ieškojo, bet nerado.

Užsirūstinusi ant Dzeuso, paliko Olimpą, pasivertė mirtingąja ir liedama ašaras klajojo tarp mirtingųjų. Didžioji deivė nustojo rūpintis žemės derlingumu, augalai nuvyto, gyvūnai nustojo daugintis, apmirė gyvenimas žemėje, o žmonės ėmė baimintis dėl savo ateities.

Bet nieko nejuto sielvartaujanti Demetra. Eleusine ji ilgai sėdėjo verkdama prie šaltinio, kol ją pasikvietė karaliaus Kelėjo dukterys. Demetra sutiko tapti tarnaite ir ėmė auklėti karaliaus sūnų. Nusprendusi suteikti jam nemirtingumą, deivė naktį kišdavo jį į žioruojančią krosnį. Aptikta išgąsdintos karalienės Demetra atskleidė savo dieviškumą ir liepė Eleusine įsteigti jai šventyklą.

Pagaliau Dzeusas per Hermį turėjo įsakyti, kad Hadas grąžintų Persefonę, jau tapusią Požemio karaliene. Kadangi tuo metu ji jau buvo suvalgiusi Hado granato sėklų, santuokos simbolį, tad nebegalėjo, o gal ir nebenorėjo galutinai išsivaduoti iš Hado.

Grįžus Persefonei Demetra išskėstomis rankomis puolė pasitikti dukters, grąžino žemei derlingumą, visa, kas gyva, džiūgavo ir šlovino didžiąją deivę ir jos dukrą.

Tačiau kasmet Persefonė turi grįžti pas vyrą, ir kaskart Demetrą apima liūdesys, ir vėl liūdi gamta.

  • Ką Biblija sako apie vaiko netektis | Biblijos teminė rodyklė
  • Natūraliu būdu deginti pilvo riebalus
  • Vaiko netekties išgyvenimai: per neviltį prasmės link Budos gyvenamais laikais moteris vardu Kisagotamė prarado vienintelį savo vaiką.
  • Dalykai padedantys greitai numesti svorį
  • Vaiko netekties išgyvenimai: per neviltį prasmės link
  • nestresuok.lt: pasidalink savo skausmu
  • Artimo žmogaus mirtis yra ne tik didelė psichologinė trauma, bet ir socialinė, ekonominė problema.
  • Dauguma jų, deja, palieka š Anesteziologų-reanimatologų draugijos konferencija m.

Ji vėl pražįsta kiekvieną pavasarį, kai pas motiną parkeliauja Persefonė. Demetros mitas leidžia pajausti motinos kančios gelmę ir universalumą: net deivė negali išvengti dukters praradimo. Ar leisti vaikams dalyvauti laidotuvėse?

tėvas liūdi dėl sūnaus netekties

Laidotuvių funkcija labai svarbi. Kiekviena bendruomenė turi kokį nors ritualą, padedantį gyviesiems suvokti mylimo žmogaus netektį ir su ja susitaikyti. Ar leisti vaikui dalyvauti laidotuvėse? Sprendimas priklauso ir nuo vaiko, ir nuo situacijos. Jei vaikas pakankamai didelis, kad suvoktų, kas vyksta, laidotuvės gali padėti jam suprasti mirties fakto realumą, tuo pat metu sulaukiant nuoširdžios artimųjų, draugų paramos.

Jeigu vaikas dalyvauja laidotuvėse, jis turi būti iš anksto tinkamai parengtas tam, ką pamatys ir išgirs iki ceremonijos, jos metu ir po jos. Vaikui būtina žinoti, kad žmonės gali įvairiai reikšti savo jausmus - kai kurie galbūt verks, raudos, šauks.

Gerai, jei vaiką lydi žmogus, kuris geba išlikti ramus ir galės su vaiku rimtai aptarti tai, kas vyksta, atsakyti į jo klausimus. Jokiu būdu negalima versti dalyvauti laidotuvėse, jei vaikas nenori, ar priekaištauti už nenorą.

mirtis, vaikai, tėvai, suvokimas, liūdesys, skausmas, netektis - nestresuok.lt

Vaikai taip pat sielvartauja Sielvartas - gilaus netekties išgyvenimo požymis. Šį procesą visi turime pereiti, kad galų gale atrastumėme ramybę, grįžtumėme į įprastą gyvenimą. Sielvartavimas - išgijimo po netekties proceso dalis. Vaikui atverdami savo dvasinį skausmą, neslėpdami širdgėlos ašarų, parodome, kad liūdėti ir verkti yra normalu.

tėvas liūdi dėl sūnaus netekties

Skausmo išraiška nelaikytina silpnumo požymiu. Mūsų sūnūs ir dukterys gali leisti sau lieti ašaras, reikšti jausmus, kai to reikia, kai jaučia būtinybę. Bet daugelio akyse aš padariau blogai, neturėjau nuslėpti.

Todėl patikėkit, Jūsų kaltė nėra didelė. Jūs pasielgėt gerai, Jūs norėjot, kad sūnus pasveiktų, nesvarbu, kad rizikavot.

Pagalba šeimai praradus vaikelį | Pagalba tėvams | Neišnešiotukas

Mano kaltė yra didelė, nes aš melavau. Nesvarbu, kad norėjau gero. Bet melavau. O melas yra blogis. Suprantu, kad be išpažinties aš neatsikratysiu to, ką nešioju, bet kol kas negaliu. Reikia susikaupti. Stiprybės Jums. Viltė Danute ir Dalia, tikrai jūs viską padarėte dėl jų ir toliau galite daryti.

Kas Vėlinių dieną aplanko bažnyčią ar viešą koplyčią ir ten sukalba Tėve mūsų maldą ir Tikiu, įprastomis sąlygomis gali laimėti visuotinius atlaidus už mirusius; taip pat ir Vėlinių aštuondienio metu aplankant kapines bei pasimeldžiant už mirusius. Gyvenant šioje žemėje, neįmanoma išsiversti be liūdesio, ašarų, širdies gėlimo; sunku išvengti nusivylimo, nepasisekimo.

Anot jo, sielvartas — natūrali ir normali reakcija į netektį, kuomet žmogus gali atrodyti nuliūdęs, nes jam skaudu, sunku, liūdna. Gedėjimas — jausmas, kad netekome kažkokios savo dalies, tarsi kažkas būtų išplėšta iš širdies. Tačiau depresija — psichikos sutrikimas, psichikos liga, kurią reikia gydyti. Tarptautinėje ligų klasifikacijoje išskiriami tipiniai depresijos simptomai — energijos trūkumas, prarastas džiaugsmas veikloms, kurios anksčiau džiugino, liūdna nuotaika, nesikeičianti net ir esant džiugioms aplinkybėms.

Kai žmogus išgyvena sielvartą, jo savęs vertinimas nebūtinai yra žemas, priešingai, nei depresijos atveju.

Netektis nepamirštama, ji išgyvenama

Depresija sergantis žmogus galvoja: aš blogas, kiti blogi, pasaulis blogas, esu niekam tikęs, nevykėlis, niekuo negalima pasitikėti. Sielvartaujantis žmogus taip negalvoja. Tačiau psichologas atkreipia dėmesį į tai, kad netektis — ne tik skaudi, bet ir brandinanti patirtis, priverčianti susimąstyti apie prioritetus savo gyvenime. Ji padeda mums dvasiškai paaugti, susimąstyti apie mirtį, auginti pasitikėjimą savo jėgomis, kad galime įveikti net ir tokius skaudžius išgyvenimus.

Netektis padeda išmokti atjausti ir kitus žmones, kurie išgyveno netektį.