Greitai mesti svorį lūpų dažų alėja

Tymlis džiaugėsi šiuo laimėjimu ir mes sveikinome jį. Prižiūrėtojas buvo apstulbęs iš nuostabos, o paskui šaukė dėl Beadle.

Lenkas galįs būti vagis, tačiau neužmirš būti mandagus. Lietuviui: būk doras žmogus, o hgh dėl riebalų nuostolių, mandagumas— tik priedai. Etiškumą Sruoga dėjo ir literatūros pagrindam Dažnai jis kartojo frazę: Be etikos nėra estetikos! Nežinau, kodėl jis nepakentė mūsų Žemaitės ir jos realizmo. Garbinti nuogą tikrovę jis laikė senu pozityvistiniu davatkiškumu.

Meninė tikrovė turinti būt kitaip suprasta: ji esanti perkurtas ir perkeistas gyvenimas, jokiu būdu ne jo fotografija. Kaip Žmuidzinavičiaus tapyba, taip Žemaitės raštai neturi tos meninės tikrovės, ir dėl to nesąs joks menas. Tolerantiškumas esąs būtina sąlyga visuomenei susiprasti.

Kartą paklausiau, kaip jis ji supranta, nes tuo vardu dažnai norima užmigdyti visuomenės budrumą prieš kiekvieną piktą sėklą. Čia jis padarė, priekaištą bažnyčioms, kad jos išskiriančios vedusius tais atvejais, kai šie pereina į kitą konfesiją.

Tas dalykas turįs būt uždraustas įstatymais. Jį reikia pritaikyti ir visam mūsų gyvenimui. Talka kūryboj, talka spaudoj, talka kiekvienam menui. Talkinti menui turi tie, kurie pinigingi. Kūrėjai gi savo pareigas šioj talkoj atliks, kurdami iš jų gyvenimo noveles, vaizduodami jų darbo aplinką. Kartais koks geradaris atkiša sumelę ar kokia bendrovė paskiria metinio pelno likučius. Nėra dvasinio ryšio tarp vienų ir antrų. Sruoga galvojo, kad mūsų tautai ugdyti, talentams kurstyti, tiems talentams paremti reika sukurti herojinių nuotaikų.

Ne vienas noris būti kūrėjas be didesnių pastangų. Nevykusi kritika kartais sudaro įspūdi, kad jie esą dideli talentai ir be darbo. Kitas į senatvę pasidarąs meno amatininkas: kala iš įpročio eiles ar dramas ir tariasi, kad Dievas žino kas esąs. Reikia darbo, kruvino darbo! Sruoga mėgo kalbėt apie herojines mūsų asmenybes; mėgo jas vaizduot ir savo dramose. Jam patiko, kad kiti jieško herojizmo prasmės. Jis paprašė paskaityti ir paskui tą rašinį vertino, papildinėdamas ir patikslindamas.

Tautinis herojizmas turis pasireikšti dideliu pareigingumu ir atsakomybe. Žmonės tarnauja tik auksui, visa kita teeina velniop. Kalbėdamas apie naują teatrinio meno kelią, Sruoga plačiai pasakojo turinį savo paskutinio vertimo, paruošto prieš pat areštą. Į šį veikalą jis buvo taip įsijautęs, kad jo pasakojimai buvo tikras įkvėpimas. Greitai mesti svorį lūpų dažų alėja reikia platesnės kultūros, didesnio išsilavinimo!

Ir didžiausia jo viltis buvo sudėta į Jurgį Blekaitį, jo mokinį, kuris į teatrini meną atėjo baigęs universitetą. Kartais jis paliesdavo krikščionybės vaidmenį. Tuos žodžius jis kartojo, ir tada jo akys žaibavo, ir veidas nušvisdavo. Bet tokia krikščionybė išauga iš idėjos, iš užsidegimo ir įkvėpimo, — pastebėjau jam. Parodykit ją, patys užsidegę ir įkvėpti!

Aitvarų darbas Aitvarų atsiradimas pasiteisino dvejopai. Jie ruošė draugams šventines programas, vėliau patys pradėjo daugiau kurti. Pirmas viešas aitvarų pasirodymas buvo vėlinėse. Pats Sruoga sudarė programą, nustatė ceremonijalą, prižiūrėjo tvarką. Dienos kambary staliukas buvo užtiestas tamsiai, ant jo padėta žvakė. Kitos šviesos kambary neturėjo būt. Tarp scenos ir publikos jis numatė tarpą: visi suoleliai buvo nustumti toliau i duris. Kambary turėjo būt didžiausia tyla; kol visi nenutilo, jis neleido pradėt programos.

Kiekvieną kalbėtoją ar skaitytoją jis pats išleido iš miegamojo į dienos kambarį ir stebėjo pro duris. Kai kuriems davė paskutinius nurodymus, kaip laikytis prie stalo, kokiu tonu kalbėt. Grįžtantį debiutantą jis pasitiko, reiškė savo įspūdžius, dėkojo ir sveikino.

Erzinosi, kai kas nors salėje judėjo ir bruzdėjo. Atrodė, kad šis pirmas debiutas buvo jam tikras teatras. Jis jautėsi gyvenąs, naujai atgimęs, sužavėtas ir pilnas vilčių. Paskui jo nuotaika kiek atslūgo.

Programa, tiesa, buvo pakankamai įspūdinga. Visi aktoriai buvo pasiruošę. Publikai buvo sukurta tikra lietuviškų krikščioniškų vėlinių nuotaika. Tačiau didžiajam aitvarui, matyt, vaidenosi daug didesnis dalykas. Gal jis laukė, kad publika bus priblokšta, sujaudinta, reikš susižavėjimą ir dėkingumą. Viso to, deja, jis nepajuto. Publikos nuomonės buvo paprastos, gaspadoriškos: — Padaryta neblogai! Gerai, kad aitvarininkai tai sugalvojo. Sruoga bandė prisidėt prie pirmųjų Kūčių programos. Peržiūrėjo saviškių kūrinius, ka ikur pataisė, tačiau pats prie Kūčių stalo nėjo.

Greitai mesti svorį lūpų dažų alėja tai buvo nelauktas dalykas. Iš principinio nusistatymo ar dėl kokio įsižeidimo? Siųsta pasiuntiniai, prašyta, bet jis gulėjo savo kertėje, lovoje, ir nėjo. Po paplotėlio laužymo, po religinio žodžio, valgio, kokį tada galėjome suorganizuoti, prasidėjo programa. Prie prakartėlės, mūsų Kantvilo darytos, greitai mesti svorį lūpų dažų alėja pora eilėraščių, vienas vaizdelis.

Choras pagiedojo kalėdinių giesmių. Draugai džiaugėsi, kai kurie net ašarojo, nes visa tai perkėlė į namus, į tas Lietuvos šeimas, kuriose buvo jos švenčiamos. Po iškilmių aitvarininkai aplankė savo vadovą. Jis skundėsi negaluojąs. Tačiau suprasti buvo sunku, kodėl jis vis dėlto išsiskyrė. Vėliau, kai paaiškėjo, kad jis vengia viešų ir bendrų mūsų iškilmių, ka ikas ėmė galvot, gal jam, jautriam žmogui, visa tai perdaug būtų priminę tėvynę, gal jis nebūtų atlaikęs savo ašarų, o tai rodyti prieš publiką būtų jam nepatogu.

Geriau tegu niekas nemato ir nežino. Ir vasario 16 - tai aitvarininkai paruošė programą. Buvo kitaip papuoštas kalbėtojų pultas, kitaip pergrupuoti suoleliai.

Laukta, mat, svečių: mūsų žurnalistų — spaustuvininkų ir kitų tautų atstovų — čekų, lenkų, latvių ir estų. Jie atėjo, ir Sruogai atrodė, kad visos iškilmės turėjo bent svečiams patikti. Tačiau patiko ir saviškiams, tik šie buvo santūrūs reikšti savo pasitenkinimą. Taip aitvarai vis ką nors sugalvodavo — tai ką pagerbti, tai literatūros vakarą, tai kokią šventę. Kartais programą užsakydavo mūsų blokinis ar jo sekretorius. Taip buvo ir su Šv. Kazimiero diena. Kitus paprašė paskaityti eilėraščių, o mane — paskaitėlės apie šventąjį.

Temą pasirinkau apie herojinę šventojo asmenybę.

Jums nereikia numesti svorio meme

Buvau pasiruošęs ir, kiek buvo galima, stilistiškai apdorojęs. Ir man truputį buvo nesmagu, kai Sruoga ir šį kartą nesiteikė ateiti. Gal dėl to, kad minėjimas buvo bloko užsakytas, o gal kad apie šventąjį, — galvojau. Tos rūšies bendri minėjimai negalėjo jo jaudinti. Kartę, sausio 5 d. To vidaus košmaro, kuris kartais reikšdavosi bloko nuotaikose, jis vengė. Visą laiką dirbo raportų skyriuje, to velnio Chemnitzo žinioje.

Gal jis norėjo iš arčiau pažinti kacetinio pragaro sistemą. Bet svarbiausia, atrodė, — nebūti tuose namuose, kur jis jautėsi vienišas. Grįžęs iš darbo, visą laiką praleisdavo lovoje; tik retai kada išei- davo į kiemą pasivaikščioti. Daug rūkė, net naktimis, ir dėl to Mackonis, gulėjęs viršum jo, labai dejuodavo.

Naršymo meniu

Dažnai negalėdamas užmigti, Sruoga prasėdėdavo savo lovoje keletą valandų: gal ilgesio, gal kokios kūrybinės minties kankinamas.

Likusį laiką praleisdavo prie lovos, ties mažu vos besilaikančiu ant kojų staliuku ir kažką rašydavo. Ką, jis nesakė nė savo aitvarininkams.

Kai blokas įsitaisė dienos kambaryje stalą savo raštininkui, Sruoga persikėlė ten ir užėmė vieną jo galą. O čia, matyt, jam kūrėsi geriau nei ten prie lovos. Visi lygūs — apie visus galima kurti legendas. Aitvarininkai džiaugėsi, kad Sruoga kuria.

Jis pasidarė net ramesnis ir linksmesnis. Kartais pajuokaudavo ir su Šernu ir su Valenta, vadinas, nevengė draugų, net ir neišrinktųjų. Pagaliau baigė rašyti ir paskaitė keletui saviškių. Tai buvo ryškios, stipriai šaržuotos jų charakteristikos. Vadinas, Sruoga ėmė medžiagą iš čia pat, nors aplinką, intrygą, idėją sukūrė iš savo šaltinių. Jos kilmė buvo tokia. Kartą jis kalbėjo aitvarininkams apie teatrą ir pavyzdžio dėlei improvizavo komedijos motyvą.

Paskui šiuo atradimu pats džiaugėsi, ėmė jį plėtoti, ir išėjo naujas kūrinys. Tipų neėmė iš mūsų tarpo, nes idėjai jų, matyt, nereikėjo. Parašęs dar taisė ir naujai perrašė. Tik po to sukvietė aitvarininkus ir keletą pašaliečių pasiklausyti.

Tikėjosi, kad šiuo veikalu padarys klausytojams didelę staigmeną. Buvo matyt, kaip jis rūpestingai parinko klausytojus, kaip iškilmingai buvo nusiteikęs.

Dramoj buvo daug poezijos, ir ja galėjo žavėtis kiekvienas. Sruoga paėmė krikščionybės ir lietuviškos pagonybės konfliktą. Veiksmo laikas nenurodytas.

Iš kai kurių aplinkybių galėjai spėti, kad tai liečia 19 šimtmeti, tačiau vidaus kova rodė pagonybę pernelig stiprią, šviesią, tarsi savo žydėjimo laikotarpy. Krikščionybė buvo pavaizduota neigiamai. Tai pastebėjo ir kai kurie jo ideologijai artimesni klausytojai. Žinia, jie savo nuomonę reiškė labai atsargiai. Kiti, jaunesni, neturėjo iš viso ko pasakyti, nebent tik komplimentą.

Ašai, atstovavęs krikščioniškajai klausytojų daliai, tyčia susilaikiau nepasakęs savo nuomonės, tik kitiems kalbant apie vienpusiškumą, linktelėjau galvą. Po skaitymo, kuris užtruko apie greitai mesti svorį lūpų dažų alėja valandų, nuėjau į lovą, nes jau buvo vėlokas laikas. Sruogos lova buvo prie to paties tako, tat vėliau praeidamas jis valandėlei sustojo ir pamatęs, kad dar nemiegu, užkalbino: — Ką iš tikrųjų pats galvoji? Buvo sunku atvirai pasisakyti, nes žinojau — jis greit įsižeis.

Čia gi nei to nėra. Paprastai, kai jam kas nepatinka, ypač kai paliečiama jo atstovaujama pasaulėžiūra, jis tuoj reaguoja, nerimsta. Dabar jis ramiai klausėsi, ir tai mane stebino. Gal dar reikės Man buvo nelauktas šis jo atsakymas. Galvojau, gal dėl to, kad ir labiau jam artimi panašiai pasisakė. O gal dėl to, kad pasirėmiau kitais jo kūriniais, kuriuose ne taip jausti ši spraga. Įdomūs pokalbiai, dažna aitvarininkų bendrystė, jų pasirodymai kažkaip nutrūko.

Poeto charakteris Mane domino Sruogos charakteris. Jieškojau vidinio ryšio jo žodyje ir elgesyje, žymėjausi įvairius stebėjimus lapelyje. Man rodės, kad Sruoga nepakentė nuobodulio, monotonijos, vidutiniškumo, pasikartojimo.

Jis jieškojo vis naujų įspūdžių, pergyvenimų, vaizdų, vis naujų veiksmo ir žodžio formų — niekeno nepavartotų ir nepakartotų. Tarsi jis būtų jautęs, kad vienodumas padarys jį nuobodų, grės jo, rašytojo, egzistencijai. Kartais Sruogos dvasią užliedavo ilgesys, susižavėjimas, meilė.

Tada jis kalbėdavo apie grožį ir gėrį, kalbėdavo apie žmogų ir visuomenę su tokiu pavergiančiu ir kaitinančiu jausmu, kad buvo kažkas panašu į ekstazę. Tada jis užmerkdavo akis, ir jo veide buvo ramumas ir giedruma. Kitą kartą apniaukdavo jį klaikus skausmas, nerimas, nuovyla. Tada jo žodis buvo griausmingas, kandus, neatlaidus. Tie patys žmonės, kurie jam kitados buvo geri, dabar jį erzino; ta pati visuomenė, kurią jis gyrė, buvo jo plakama.

Ir vėl, kartais būdavo linksmas, brazdus, mėgo žaisti komediją, iš visko juoktis, pašaipiai ironizuoti. Prie stiklelio tai mūsų sąlygose buvo reta jis net pasiausdavo, puldamasis į kivirčą, nušluodamas nuo stalo knygas, pieštukus, rašalines. Jausmų nepastovumas, svyravimas, kaitaliojimasis buvo turbūt būdingiausias Sruogos charakterio bruožas. Jis buvo bipoliariškas, jeigu ne tripoliariškas, prieštaringas.

Jis turėjo vis kitaip pasakyti nei kiti, kitokią nuomonę pareikšti, bent kitaip ją pagrįsti. Tai iš dalies darydavo jį įdomų, originalų, spalvingą. Bet jis ne kartą prieštaravo sau pačiam. Laisvėje rašydavęs savo pavarde straipsnius, iškeldavęs įvairių problemų, o kitoj spaudoj, pasirašęs slapyvardžiu, puldavęs tą patį Sruogą, kritikuodavęs jo mintis.

Tai sukuria naujieną, sudaro nepaprastumo įspūdį, primena teatrą ar karnavalą. Tuo būdu rašytojas žaidžia, kuria savotiškai menišką gyvenimo intrygą. Noras kitus stebinti, sukurti netikėtumų, mestis į avantiūrą buvo dažnas reiškinys ir kitų didelių rašytojų ekologiškas plonas aanbieding. Stiprus, perdėtas, kartais rėžiantis jo žodis, palyginimas, veiksmas kad ir nedalyvavimas prie Kūčių stalo greitai mesti svorį lūpų dažų alėja stebindavo kai kuriuos draugus.

Vidutinis ir pusiausvyros žmogus, aišku, taip nesielgia. Jam visa tai nesuprantama. Sruogai būdavo nesuprantamas draugų pasipiktinimas. Tada jo staigumas dar labiau prasiverždavo. Sakytume, jis visas nerviškai sproginėdavo, paleisdavo dar aštresnių ir piktesnių frazių. Jis bėgdavo tada nuo draugų, nuo jų nusigręždavo, užsidarydavo savyje kaip koks anachoretas ar tylus sto-jikas. Jam sunku būdavo derintis prie aplinkos; jis jautė aplinkai kažkokią aversiją, buvo savotiškas jos sukilėlis.

Gal tai reiškė nepasitenkinimą esama tikrove, norą ją perkeisti, padaryti kitokią — idealesnę. O gal tai ėjo iš jų palinkimo prieštarauti, būti opozicijoje.

Sruogos charakteris buvo dramatiškas. Konfliktai su išore, man rodos, kilo iš vidinio konflikto. Jis turėjo jausti nuolatini jausmų dvilypumą ir gal dar daugiau — prieštaringumą tarp minčių ir gyvenimo. Amžinybę jis dažnai turėjo aukoti laikinumui, pastovumą — nuotaikoms, ramybę— nerimui, džiaugsmą — liūdesiui.

Jis norėjo būti tikintis ir negalėjo, norėjo būti socialus ir jam nevyko, jieškojo draugų ir jų neturėjo, bent tokių, kurie jį suprastų.

Jo troškimai ir siekiai nerasdavo atgarsio jo paties gyvenime, kažkur jie nutrūkdavo, nebesutapdavo. Gal dėl to jis nerasdavo darnumo ir savo dramų herojuose.

Jie kirtosi su greitai mesti svorį lūpų dažų alėja ir su savimi pačiais. Jų dinamizmas, visa jų kova, atrodo, buvo ne tam, kad ką nors gyvenime pasiektų, bet kad kažką išgyventų, jaustų, lyg tyčia vienas kitam sudarytų tragikos. Taip jo herojai prieina iki kvailybės, absurdo, nebūties. Jie nebėra gyvi žmonės, bet kažkokie fantomai, keistuoliai, iškrypėliai, kažkokios velniškos būtybės.

Šio estetinio velniškumo pavyzdžių Sruoga galėjo rasti savo charakteriui artimuose rašytojuose — Edgar Poe, Wilde, Baudlaire, Mussete, Byrone, Heinėj, iš dalies Dostojevskyje. Sruogos, kaip ir šių rašytojų kūriniuos negatyvumas persveria, nusmelkia, sukuria kažkokį nenugalimos jėgos įspūdi.

Išvadoje jie vaizduoja tiesą, priverstą nusilenkti melui, grožį — šlykštumui, gėrį — blogiui, meilę — neapykantai. Gal tai galima būtų pavadinti nuoga gyvenimo tikrove, kurią rašytojas tragiškai pergyvena ir pavaizduoja. Tai būdinga ne vienam Sruogai, bet ir visiems nerviško pagal Kretschmerį — ciklojidiškojo tipo rašytojams.

Gal dėl to šis charakteris vadinamas tipingu poetų charakteriu. Toks buvo, manding, Balys Numesti svorio nukritusias arkas — vienintelis toks tarp mūsų ir kaip tik dėl to toks vienišas, nelaimingas, kenčiantis.

Šis išsiaiškinimas padarė ji man suprantamesni ir, sakyčiau, net brangesni. Ir tuomet, kai nesinorėjo su juo sutikti ar jam pritarti, ir tuomet, kai pajusdavai jo užsirūstinimą, nepasitenkinimą, kai išgirsdavai kokią nemielą frazę, — nebekildavo jam neprielankių jausmų. Keistuolis Sruoga pajuto padaręs klaidą, išskirdamas Mackonį iš aitvarų septyneto. Jis matė, kad Mackonis tai skaudžiai priėmė.

Reikėjo tat šis reikalas kaip nors užglostyti. Kažkam iš aitvarininkų atėjo šviesi mintis paminėti Rapolines. Tai buvo ne tik 43 - čios Mackonio vardinės, bet, kaip paaiškėjo, ir 25 - tosios literatūrinio jo darbo sukaktys. Pasiruošti laiko nebuvo daug. Pagrindini punktą turėjo sudaryti paties Mackonio prisiminimai, bet reikėjo, kad kas iš aitvarininkų padarytų įžangą, pagerbiant Rapolą. Buvo siūlyta Sruogai, bet jis atsisakė. Kiti jautėsi gal perjauni, todėl šis vaidmuo teko Mackonio bendradarbiui iš rūbų kameros.

Lietuviškoji visuomenė turėjo gražias savo narių pagerbimo tradicijas. Kai kam, tiesa, atrodė, greitai mesti svorį lūpų dažų alėja per dažnai ir nepagrįstai buvo gerbiami įvairūs veikėjai.

Pigus yra visuomenės įvertinimas, kuris neskatina žmonių stiebtis, kuris leidžia jiems pusiaukelėj sustoti, išugdo jų pretenzingumą ir tuštumą. Ji neturi užmiršt, kad didžioms asmenybėms visai nesvarbu, ar kas jas vertina ar ne.

Piko Pickwicko, jo draugų ir priešų istorija labai mėgo skaitytojus, o Oliveris Twistas padarė Dickensą tikra žvaigžde. Teminio literatūros žurnalo George Cruokshank puslapiuose. Romanas dalimis buvo leidžiamas iki m. Lygiagrečiai darbas spausdinamas kaip atskira knyga.

Jas pagerbiant nei jos gadinamos nei paikinamos. Tokias asmenybes gerbdama visuomenė pagerbia ir praturtina pačią save. Ji iš arčiau pažįsta tas paslaptingas jėgas, kurios pažadina jos narių veiklumą ir kūrybinę galią.

Tuo būdu visuomenė moko kitus, jaunesnius, o pati gali jais žavėtis. Kalbėtojas priėjo prie Mackonio. Priminė jo greitai mesti svorį lūpų dažų alėja už lietuvišką kultūrą, už rašytą žodi tose sunkiausiose Vilniaus pavergimo sąlygose. Bet jam teks laukti kitos sukakties, iki visuomenė šią skolą jam grąžins. Tuo tarpu dalį dėkingumo ir pagarbos tepriima jis iš mūsų mažos visuomenės. Taip buvo įvesta į pagrindinį punktą — Mackonio atsiminimus. Mackonis kalbėjo apie Vilnių, kalbėjo ašarodamas.

Jo sąmonėje iškilo vaizdai iš tų sunkių kovos dienų, kurių dalyvis jis buvo. Šimtais slapyvardžių jis rašė; kelioliką lietuviškų laikraščių ir leidinių išleido ir redagavo. Kai jis baigė, draugai sveikino jį dar atskirai. Dėkojo už įdomias žinias, už tą pakeltą kovos naštą. Mūsų Rapolas pasijuto draugų suprastas, užjaustas ir įvertintas. Vadinas, gerai padaryta, kad susiprasta atitaisyti klaidą.

Antraisiais metais, kai Sruoga ėmė rašyti, sukruto ir Mackonis. Gal jame degė revanšo dvasia: ot, ir aš, nebūdamas išrinktasis, galiu parašyti. O gal tas jo kaip rašytojo pagerbimas, priminė jam pareigą ir šiose sąlygose neatsilikti nuo kitų. Tas romanas buvo biografinis, galbūt turėjo parodyt, kodėl jis pasuko savo keliu.

Buvo gražu žiūrėti, kaip Mackonis dirba. Vasarą, susirietęs ant savo lovos, suprakaitavęs, pasidėjęs ant kelių lentą, pila lapą po lapo. Žinia, daug jam padėjo suorganizuotas parkeris ir iš biuro reikmenų sandėlio slapta pargabentas popieris. Prirašė jis pusiau perpjautų puslapių. Juk tai turėjo būt didelės įtampos darbas! O jis galėjo rašyti tik po pietų, nes priešpiečiais ir toliau dirbo rūbų kameroje. Teko pasidaryti pirmuoju jo kūrinio skaitytoju. Buvome, mat, susigyvenę rūbų kameroje.

Sruogai jis turbūt nenorėjo rodyti, o gal bijojo jo kritikos. Visą perskaitęs, negalėjau suprasti, kodėl autorius norėjo pavaizduoti save keistuoliu. Ar dėl to, kad ji kiti tokiu laikė, ar kad pats apie save taip galvojo? Iš romano negalėjai atsakymo susidaryti. Jį davė praktiškasis mūsų gyvenimas. Kai kada jo negalėjai suprasti. Jis buvo tiesos jieškotojas, savotiškai laužytas, bet kam egzaltuotas. Kaip kareivis jis tempėsi, gana dažnai nepataikydamas į reikiamą toną.

Tas mūsų, laisvosios Lietuvos atstovų, tonas gal taip pat nebuvo vieningas nei psichologiškai nei ideologiškai, bet jis buvo kitoks nei jo — seno vilniškio. Šią paslaptį atskleidė kartą, jau laisvėje, kitas vilniškis, buvęs Mackonio mokyklos draugas. Mes kankinamės, nerimstam, savo idealizme blaškomės. Daugelis mūsų ėjo ir perėjo ne vieną srovę, jieškodami savo kelio kovoj už tėvynės reikalus. Mackonis buvęs ramus vaikas, kaimo bernelis, niekuo neišsiskyręs iš kitų.

Toks jis atėjęs į Vilniaus lietuvių gimnazijos bendrabutį. Tolimesnis kelias jį keitęs. Reikėjo nuolat kovoti, dirbti, nerimti. Taip išaugęs Mackonio agresyvumas, karštumas, blaškymasis. Nekartą vidaus balsas šaukė jį rašytojo keliu, bet visuomeninė pareiga darė iš jo žurnalistą. Arčiau širdies jam buvo kultūrinis darbas, bet tautos reikalai vedė į politiką. Pagaliau reikėjo gyventi, mylėti, šeimą kurti, darytis miesčioniu iš kaimiečiotaikytis prie inteligentinio lenkų stiliaus lietuviui!

Ar tai norėjo pasakyti Rapolas savo romane? Muzikai Mūsų tarpe buvo vienintelis žmogus — Buragas, kurs kitados lankė Klaipėdos muzikos mokyklą, dainavimo skyrių.

Šito mes būtume gal ir nežinoję, jeigu jis lyg pasididžiuodamas to nebūtų prisiminęs. Kai kada, turėdamas gerą nuotaiką, mūsų Tėvas, kaip mes jį vadinome dėl jo mielo ir tėviško būdo, užtraukdavo dainą apie Lietuvos ąžuolą su solistiniais išraitymais.

Kartais jis tėviškai pamokydavo kitus dainuojančius ar giedančius, kad jie prasilenkia su muzikos kultūra. Ir kunigai ėmė prašyt, kad palavintų draugus gražiau giedoti per pamaldas. Tai buvo jau naujoje stovykloje, kai tarp keturių miegamojo sienų buvo galima išdrįsti giedoti.

Buragas sutiko. Parinko dešimt draugų su geresne balsine medžiaga ir ėmė juos lavinti. Tačiau kaip daugeliui didelių muzikų, jam nevyko to choro sudisciplinuoti. Jo reikalavimai buvo perdideli mūsiškei choristų kultūrai. Po keleto gerų ir visus džiuginusių sugiedojimų, choras iširo, nes kviečiami repeticijų draugai pradėjo nebesusirinkti. Buragas neėmė to perdaug į širdį ir paliko juos ramybėje. Buragas atsistodavo, iškeldavo galvą, atstatydavo krūtinę ir, gestikuliuodamas kaip artistas, užtraukdavo kokį arijos posmą.

Iš tikro atskiri gabalai išeidavo jam neblogai. Draugai ėmė kurstyti, kad jis pasirodytų su didesne programa. Į Greitai mesti svorį lūpų dažų alėja jis buvo jau panašus be grimo — padžiūvusiu veidu, kiek kumpa nosim, plonom išlenktom lūpom.

Jo balsas nebuvo labai stiprus ir žemas, kaip reikėjo šiai arijai, bet su geromis pastangomis, pridėjus dramatinius niuansus, galėjo priminti Nauragio ar Sodeikos balsą. Vien tik auksas Draugai kvatojo su juo kartu, pertraukdami jo giesmę plojimais. Debiutą visi laikė pavykusiu, nes didelio meno niekas nelaukė, o tokio juoko nesitikėjo. Dabar gi to gero išėjo tiek, kad net už paikę duonos riekelę nebūtum nusipirkęs. Buragas taip pat viską pavertė juokais ir dėl savo nesekmės nesijaudino.

Tačiau daugiau, net labai prašomas, nebesirodė su savo solistine kultūra. Tik per pamaldas kartais pasiimdavo partiją: žinia, kaip ir dera solistui, tik retomis progomis — per didžiąsias šventes. Po ilgesnės pertraukos chorą ėmėsi organizuoti Puskunigis. Jis buvo žmogus visokių talentų pilnas. Rašė įdomias noveles, mokėjo ir rimtą ir linksmą žodi pasakyti, o paprašytas, gebėjo atlikti bet kurį darbą. Be kitko, jis gražiai įrišdavo mums knygas ar sąsiuvinius.

Muzikoje jis buvo tik mėgėjas, paveldėjęs iš tėvo kanklininko gerą skonį. Draugai pasakojo, kad Lietuvoj jis puikiai grojęs akordeonu ir kai kada priderindavęs melodijas naujiems žodžiams. Su choru jam vyko daug geriau nei Buragui. Gal dėl to, kad jis nesiekė labai aukšto meno, o gal ir dėl jumoro, su kuriuo jis patraukdavo choristus. Ne tik pamaldoms, bet ir kokiai vardinių dienai jis sugalvodavo programą ir jai paruošdavo draugus.

Būdavo kviečiamas prie viso to prisidėti ir Buragas, nes visam ansambliui stigo stipresnio baritono. Tačiau Buragas diplomatiškai išsisukdavo: tai jam gerklė netarnavo, tai būdavo kiek pašalusi.

• Grožis ir sveikata
• Be to, jums nereikės valgyti iki gyvo kaulo įgrisusių produktų.
• Sausį jai atidengta žvaigždė Holivudo šlovės alėjoje, o aktorė ją atsiėmė pasipuošusi blizgia suknele su įspūdinga iškirpte.
• Sausainiai kurie degina riebalus
• Kaip pasidaryti sveiką naminį plaukų šampūną?
• Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške. Mokslas ir menas - KLIP

Vienas draugų parašė kalėdinę giesmę ir norėjo, kad Buragas sukomponuotų jai melodiją. Tėvas bandė: nusinešė žodžius į prominentų bloką, atsisėdo prie fortepijono, kuris ten buvo, ir ilgai improvizavo. Jieškojo įkvėpimo. Tačiau jam pynėsi senos žinomos arijos ir dainos. Blogai, kai žmogus daug žino!

O gal ir šiuo atveju jis norėjo sukurti ką nors nepaprasto. Jo vardas juk neleido pasirodyti su menku kūriniu. Keletą kartų pabandęs, jis atsisakė. Nežinau, gal ir žodžiai nepažadina muzikinio įkvėpimo.

Ilgai jis nešiojosi tekstą, vis niūniuodamas; ir švilpaudamas. Pagaliau susikvietė savo chorą ir ėmė tą giesmę repetuoti. Susidomėjęs, atėjo pasiklausyti ir Buragas. Tėvas nenorėjo į akis girti kompozicijos, bet jos ir nepeikė. Choristai gi buvo patenkinti.

Kūčių vakarą ir per abi Kalėdų dienas jie tą giesmę gražiai sugiedojo. Buragas jautėsi Puskunigio nurungtas. Kartą jo nepasitenkinimas Puskunigiu susidūrė su šio atoveiksmiu. Žodžių nebeužteko. Tėvas, buvęs karininkas, panorėjo užganos, o Levas, sportininkas, pasitikėjo savo raumenimis.

Dailininkas Be konkurencijos kūrė savo meną Aleksandras Kantvilas. Jo talentą atkasė Jonukas iš Kantinos, sugalvojęs padaryti draugams pokštą.

Document Information

Jam užsakė padaryti kiekvieno mūsų šaržus, pažadėdamas už tai cigarečių. Buvo jau žinoma, kad Kantvilas mėgsta piešti, ir dabar jis ėmėsi darbo. Niekas anksčiau neturėjo apie tai sužinoti, tik Jonukas, neiškentęs, skelbė, kad Kūčioms bus paruošta kažkas, ko dar pasaulis nematė. Kantvilas iš karto nusipelnė bloko dailininko vardą. Kantvilo gabumai šaržams buvo neabejotini. Draugai ne juokais apgailestavo, kad jis laisvėje buvo studijavęs mediciną, o ne dailę.

Kantvilas, žinoma, juokėsi. Nenorėjo savęs laikyti pašauktu menui. Tačiau kacete reikia kuo nors užsiimti, ir jis organizavo dažus, pieštukus ir popierį savo mėgstamai paišybai. Mūsų bloko vyresnybė pavedė jam pagaminti paveikslų sienoms, ir jis padarė. Tai buvo keletas Lietuvos kaimo vaizdų, kurie priminė paliktą tėviškę. Kunigai užsakė pamaldoms Marijos paveikslą, ir jis ilgėliau dirbęs, sukūrė Madoną, šiam kūriniui jis norėjo įkvėpti dvasios, tačiau prasta medžiaga ir menkos priemonės užsimojimų įvykdyti greitai mesti svorį lūpų dažų alėja.

Tačiau Kantvilui pačiam patiko šis darbas; po to jis dažniau užeidavo į pamaldas, turbūt pasidomėti, kaip jo kūrinys atrodo altoriuje. Šiaip jau dažnai jį matydavom piešiant vieną motyvą— Mefisto! Kodėl velnias ji labiausiai domino? Kacete tokie pavidalai buvo dažnai matomi. Velnią jis piešdavo savaip: pailgo veido, didelės kaktos, siaurom, giliai paslėptom akim, plonom, suspaustom lūpom, su smailu atkištu smakru.

Viskas tačiau buvo sutelkta į akis, sutrauktus antakius ir lūpas. Tarsi jis būtų norėjęs išgauti iš jo žodį ar mintį. Kantvilas mėgo knygą, o iš autorių Dostojevskį, Ibseną, Edgarą Poe — tuos žmogiškai velniškos dvasios vaiz-duotojus. Gavęs knygų, jis išsijungdavo iš mūsų gyvenimo ir vienas savo lovoje jas ryte rijo, o po to ilgai vienas mąstė. Su dideliu malonumu jis skaitė kriminalinius romanus.

Kalbėtis tomis temomis su kitais jis nesistengė ar nenorėjo. Tik po to jis vėl imdavo į rankas pieštuką, po-pieri ir vėl bandydavo velnio škicus.

Nežinau, kas jį anksčiau greitai mesti svorį lūpų dažų alėja įtraukęs į vieną gyvenimo avantiūrą. Tai buvo Vilniuje, kai jis studijavo mediciną. Pasibaigus dietų laikotarpiui, mokslininkai įvertino dalyvių medžiagų apykaitos greitį ir nustatė, kad angliavandenius ribojanti dieta leido išvengti medžiagų apykaitos sulėtėjimo, dažnai pastebimo po svorio metimo. Tiesą sakant, žmonės, laikęsi labai mažai angliavandenių turinčios dietos, per dieną sudegindavo vidutiniškai kalorijomis daugiau negu riebalus riboję dietininkai toks kalorijų kiekis yra sudeginamas gana intensyviai mankštinantis ir maždaug kalorijų daugiau negu žemo glikeminio indekso dietos laikęsi dalyviai.

Kitaip tariant, skirtingai nei kitos dietos, ketogeninė mityba nesulėtina medžiagų apykaitos, todėl jūs galite valgyti normaliais kiekiais, nepriaugdami svorio. Jaučiate per didelį alkį. Taip, ši formulė padeda atsikratyti kilogramų. Iš pradžių. Tačiau vėliau nutinka kažin kas, ko nesitikėjote. Metant svorį, jūsų organizmas persijungia į badavimo režimą ir imasi atsakomųjų priemonių, kad sustabdytų tolesnį svorio kritimą.

Kuo daugiau svorio netenkate, tuo aršiau jūsų organizmas priešinasi. Ir jo taktika yra žiauri. Jūsų medžiagų apykaita smarkiai sulėtėja, o jūsų savisaugos sistema pradeda gaminti daugybę stiprių alkį ir sotumą plieno mace svorio netekimas hormonų. Kraujyje padaugėja grelino, alkio hormono, todėl sustiprėja noras valgyti ir atsiranda potraukis kaloringiems, daug angliavandenių turintiems skanėstams.

O leptinas, hormonas, atsakingas už sotumo jausmą, išsiskiria ne taip greitai, todėl net ir suvalgę daug maisto, jaučiatės alkani. Sotumo jausmui susilpnėjus, o apetitui išaugus, kiekviena diena tampa mūšiu; jūsų organizmas nesąmoningai verčia jus valgyti, o jūs beviltiškai bandote priešintis. Štai kodėl net 95 proc.

Jei kovojate su savo organizmu, neišvengiamai pralaimėsite. Kodėl ketogeninė dieta yra kitokia: vienas nuostabiausių mano ketogeninės dietos aspektų yra tas, kad ji neleidžia kilti alkio jausmui.

Pacientai negali atsistebėti, kokie sotūs jie jaučiasi, laikydamiesi šios dietos. Vienas valgis pasotina juos trims ar keturioms valandoms. Padidinus suvartojamų riebalų kiekį, apsisaugoma nuo nuolat graužiančio alkio, nes riebalai yra ilgiau virškinami; energija išsiskiria tolygiau — ji staigiai nepadidėja ir nesumažėja, kaip atsitinka, virškinant gliukozę.

Panašu, kad tuomet, kai energijai gauti organizmas degina riebalus, o ne angliavandenius, yra išvengiama grėsmės, jog jis pereis į badavimo režimą. Nuolatinis kalorijų skaičiavimas vargina ir verčia galvoti apie tai, ko netenkate. Nuo tada žmonės, matydami, kiek kalorijų yra konkrečiame produkte, pradėjo jas skaičiuoti bei mažinti.

Dietas imta tapatinti su ribojimu, atsisakymu ir netekimu, todėl jos skatino atrasti nenumaldomą potraukį maistui. Nenuostabu, kad toks baudžiantis požiūris nėra tvarus, o kalorijų skaičiavimas netgi pražūtingas — jis skatina vengti sveikųjų riebalų šaltinių, kadangi riebalai turi daugiau kalorijų 1 grame yra 9 kcal už angliavandenius 1 g yra 4 kcal. Daugelis žmonių, kurie pernelyg koncentruojasi į kalorijas, daro klaidą, vietoj sotumo suteikiančių riebalų rinkdamiesi daug angliavandenių ir mažai kalorijų turintį perdirbtą maistą.

Ir štai kas tada nutinka: perdirbti angliavandeniai yra greitai suskaidomi į cukrų, todėl organizme išsiskiria daugiau insulino, kasos gaminamo hormono, kuris reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje. Insulinas verčia organizmą saugoti kalorijas riebalų pavidalu. Taigi, kuo daugiau vartojate nekaloringų angliavandenių, tuo daugiau riebalų sukaupiate. Kodėl ketogeninė dieta yra kitokia: ji visiškai nesikoncentruoja į kalorijas. Daug sveikų riebalų ir mažai angliavandenių turintys maisto produktai yra sotūs, todėl jūs natūraliai suvartojate tinkamą kiekį kalorijų ir be jokių pastangų metate svorį.

Labai svarbus ir tas faktas, kad riebalai neskatina insulino išsiskyrimo.

Neproporcinga merginos figūra. Gal kas padėtų? :) - apimtis.lt diskusijų forumas

Mums buvo tvirtinama, jog visos kalorijos yra vienodos, bet tai netiesa. Saldus avižinių dribsnių batonėlis ir saujelė riešutų turi tiek pat kalorijų, tačiau cukraus gausus batonėlis smarkiai padidina insulino kiekį kraujyje, o riešutai ne. Valgydami daugiau riebalų, jūs iš tikrųjų daugiau jų sudeginate ir mažiau sukaupiate. Argi tai ne šaunu? Valgote netinkamus produktus. Šios iš pasalų veikiančios medžiagos sutrikdo hormonų pusiausvyrą, todėl numesti svorio ir jo nebepriaugti tampa daug sunkiau.

1. Įdomiosios geografijos pėdsakais
2. Argi tai buvo galima kacete?
3. Dr. Josh Axe - Ketogenine Dieta | PDF
4. Prep h svorio metimui

Dirbtiniai saldikliai, tokie kaip aspartamas ir sacharinas, mononatrio glutamatas dažnai naudojamas kinų virtuvėje ir daug fruktozės turintis kukurūzų sirupas irgi patenka į šią kategoriją. Tačiau net sveiki produktai gali sukelti bėdų.

Uploaded by

Įprastu būdu užaugintuose vaisiuose ir daržovėse gausu pesticidų ir fungicidų, kurie sutrikdo hormonų veiklą ir skatina nutukimą. Kodėl ketogeninė dieta yra kitokia: į mano mitybos planą įtraukti tik sveiki, gryni, chemikalų neturintys produktai: ekologiškos daržovės, išaugintos be pesticidų; ekologiška laisvai ganomų gyvulių mėsa; laisvėje sugautos žuvys; ant kraiko laikomų vištų kiaušiniai; ekologiški, kokybiški riebalai ir aliejai. Jūs nevalgysite jokio konservuoto ar dirbtinai saldinto maisto.

Mano ketogeninės dietos valgiaraštis sudarytas iš produktų be chemikalų, skatinančių svorio augimą, bet gausių maisto medžiagų, leidžiančių palaikyti gerą sveikatą ir mesti svorį.

Nuorodos kopijavimas

Kūno riebalų perteklius, pasireiškiantis per dideliu kūno riebalų procentu, palyginti su liesosios raumenų ir kaulų masės procentu, net esant normaliam svoriui, yra būdingas beveik 80 proc. Išsamus m. Riebalų kiekis jūsų kūne, net jei jo nematote, gali būti naudingas arba žalingas sveikatai. Ypatingas mano ketogeninės dietos maistinių makromedžiagų profilis yra vienintelis, galintis veiksmingai kovoti su naująja kūno riebalų pertekliaus epidemija ir visomis jos pasekmėmis.

Ir tai tik vienas labai svarbus plataus dietos poveikio aspektas. Štai kodėl mano ketogeninė dieta, turinti labai mažai angliavandenių ir daug riebalų, taip radikaliai skiriasi nuo visų jūsų anksčiau bandytų dietų ir štai kodėl ji gali pakeisti gyvenimą.

Grožis ir sveikata 2021

Angliavandeniai storina ir kenkia sveikatai Daugelis žmonių laikosi mitybos plano, kuriame beveik 50 procentų kalorijų sudaro angliavandeniai, 34 proc. Energijai didėjant ir mažėjant, angliavandeniai pripildo kraują cukraus, sukeldami dvi žalingas reakcijas. Ketvirtoji vertė. Nors šią išraišką geriau naudoti didžiosiomis raidėmis, nes gatvė šiuo atveju yra visa didžiuliame mieste esančių gatvių jums nereikia numesti svorio meme, taip pat sankryžos, alėjos, aklavietės. Tai yra pati realybė, su kuria susiduria kiekvienas miesto gyventojas, išeidamas iš namų.

Šiame kontekste gatvė labiau minima filosofiniu požiūriu. Apskritai, gatvės yra nuolatinė ir neatsiejama kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis, nesvarbu, ar mes tai suprantame, ar ne.

Iššūkis yra savotiškas žaidimas realybėje, o gal tikrovė yra apvilkta žaidime. Susirinkę žmonės tampa įdomių įvykių liudininkais. Penktoji vertė. Iššūkis yra sudėtingas uždavinys, kuris kažkam kelia užduotį, kuri žymiai viršija jo patirtį ir tikras kompetencijas.

Jam suteikiama aiški motyvacija įgyti šią patirtį ir kompetencijas ir greitai mesti svorį lūpų dažų alėja dirbti įmonės labui. Šeštoji reikšmė.

Parodyti visuomenei jo nekompetenciją. Kai kurie iššūkiai piliečiams dėl savęs patvirtinimo. Tačiau tai taip pat padeda pasiruošti svarbiems pristatymams. Tokiu atveju kai kuris kruopštus darbuotojas pradeda specialiai tikrinti jūsų argumentus ir pranešti. Tokiu atveju dirbtinai sukuriami būsimų diskusijų plėtros scenarijai ir apgalvoti sunkūs klausimai. Kitaip tariant, iššūkis yra silpna užduotis.

Tuo pat metu rengiami socialiai reikšmingų veiksmų iššūkiai. Pavyzdžiui, m. Paskyręs dalyvis išpila ant savęs kibirą ledinio vandens, o taip pat jau būdamas sausoje būsenoje perveda aukojimo sumą į labdaringos organizacijos sąskaitą pacientams palaikyti.

Tuomet, m.